3.26 Ar Bažnyčia turi savo kalendorių?
Bažnytiniai metai prasideda ketvirtą sekmadienį prieš šv. Kalėdas, per kurias švenčiame Jėzaus gimimą. Bažnytiniais, arba liturginiais, metais kaip tikintieji dalyvaujame svarbiausiuose Jėzaus gyvenimo įvykiuose. Taip pat skiriamas dėmesys ir šventėms, kuriomis pagerbiama Marija bei kiti šventieji.
Sekmadienis yra pati svarbiausia savaitės diena, nes sekmadienį Jėzus prisikėlė iš numirusių. Todėl sekmadienį dar vadiname Viešpaties diena. Šią dieną, jeigu įmanoma, visi tikintieji turi eiti į bažnyčią, kad galėtų kartu melstis ir švęsti Eucharistiją.
Ką laikome liturginiais (Bažnyčios) metais?
Liturginiai, arba Bažnyčios, metai – tai minėjimas per ištisus metus išdėstytų Kristaus gyvenimo slėpinių, nuo tapimo Žmogumi iki šlovingo antrojo Atėjimo. Jie prasideda adventu – tai Viešpaties laukimo metas. Pirmoji metų kulminacija – Kalėdų šventės, antroji – dar didesnė – atperkanti Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas per Velykas. Velykų laikas baigiasi Sekminėmis – Šventoji Dvasia ateina į žemę ir veikia Bažnyčioje. Į liturginius metus įsiterpia Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų minėjimai, kai Bažnyčia pagerbia ir šlovina Dievo malonę, suteikusią žmonėms išganymą. [Youcat 186]
Kas yra liturginio laiko ašis?
Liturginio laiko ašis yra sekmadienis – visų liturginių metų pamatas ir šerdis, o liturginių metų viršūnė yra kasmetinės Velykos – švenčių šventė. [KBKS 241]
Ką mums reiškia sekmadienis?
Sekmadienis yra krikščioniškojo laiko centras – sekmadieniais švenčiame Kristaus Prisikėlimą, todėl kiekvienas sekmadienis mums yra mažosios Velykos.
Jei nepaisytume sekmadienio ar jis būtų panaikintas, savaitėje liktų vien tik darbo dienos. Džiaugsmui sukurtas žmogus taptų darbo gyvuliu ir apykvailiu vartotoju. Turime išmokti teisingai švęsti žemėje, antraip – nežinosime, ką veikti danguje, nes ten – nesibaigiantis sekmadienis. [Youcat 187]
Galiausiai pirmutinis kelias į „šventaisiais“ ženklais sudabartinamo išganymo slėpinį lieka liturginių metų eigos laikymasis. Ganytojai teįsipareigoja Bažnyčios tėvų brangintinai „mistagoginei“ katechezei, nes ji leidžia atrasti liturgijos veiksmų bei žodžių reikšmę, taip padėdama tikintiesiems pereiti nuo ženklų prie slėpinio ir įšaknydinti jame visą savo egzistenciją. [Popiežius Jonas Paulius II, Mane nobiscum Domine, 17]
