4.15 Kas yra šventasis?
Kai kurie krikščionys gyveno taip ypatingai, kad juos sutikusiems susidarydavo įspūdis, jog susidūrė su pačiu Jėzumi . Jų didvyriškos dorybės daugiausia pasireikšdavo ne tuo, ką jie pasakė ar padarė, bet jų gyvenimo būdu.
Tarsi jie, kad ir ką bedarydami, visada buvo susiję su Jėzumi. Taip jie leido Šventajai Dvasiai padėti jiems gerai krikščioniškai gyventi tikėjimu, viltimi ir meile . Jie tapo pavyzdžiu visiems kitiems krikščionims ir yra vadinami šventaisiais.
Ką vadiname šventųjų bendravimu?
Šventųjų bendravimas – tai bendravimas visų žmonių, ir mirusių, ir gyvų, kurie savo viltis sieja su Kristumi ir po Krikšto Jam priklauso. Kadangi esame vienas Kūnas Kristuje, visi gyvename vienoje dangų ir žemę apimančioje bendruomenėje.
Bažnyčia yra didesnė ir gyvybingesnė, nei mes galvojame. Jai priklauso gyvieji ir mirusieji – nesvarbu, ar esantys skaistykloje, ar jau besidžiaugiantys dangaus laime, pažįstami ir nepažįstami, dideli šventieji ir niekuo neišsiskiriantys žmonės. Mes galime remti vienas kitą ir po mirties: galime pasikviesti į pagalbą savo dangiškuosius bendravardžius globėjus ir mylimuosius šventuosius, taip pat ir savo mirusius artimuosius, kurie, mūsų manymu, jau yra pas Dievą, ir, atvirkščiai – mes galime savo užtariamąja malda padėti tiems mūsų mirusiesiems, kurie dar skaistinasi. Ką kiekvienas žmogus daro ar kenčia Kristuje ar dėl Kristaus, naudinga visiems. Antra vertus ir kiekviena nuodėmė, deja, kenkia visai bendruomenei. [Youcat 146]
Ar mes visi turime tapti šventaisiais?
Taip. Mūsų gyvenimo prasmė yra susivienyti su Dievu meilėje, kad visiškai atitiktume Dievo norus. Mes privalome leisti Dievui „gyventi savo gyvenimą mumyse“ (pal. Motina Teresė), vadinasi – turime būti šventi.
Kiekvienas žmogus savęs klausia: kas aš esu, dėl ko ir kodėl esu, kaip man tapti pačiu savimi? Tikėjimas atsako: tik šventumas padaro žmogų tokį, kokio norėjo jį sukūręs Dievas. Tik būdamas šventas žmogus pasiekia visišką santarvę su pačiu savimi ir Dievu. Tačiau šventumas nėra paties susikurtas tobulumas, jis yra susivienijimas su žmogumi tapusia Meile – Kristumi. Kas taip naują gyvenimą įgyja, atranda save ir tampa šventas. [Youcat 342]
Šventieji įvairiais būdais rodė galingą ir perkeičiantį Prisikėlusiojo buvimą čia ir dabar. Jie leido Jėzui taip užvaldyti savo gyvenimą, kad kartu su Pauliumi galėjo pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Sekdami jų pavyzdžiu, prašydami jų užtarimo, palaikydami artimą ryšį su šventaisiais, esame dar labiau suartinami su Kristumi, iš kurio „kaip Versmės ir Galvos trykšta kiekviena malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė“ <...> [Popiežius Benediktas XVI, Bendrosios audiencijos katechezė, 2011 m. balandžio 13 d.]