3.33 Ar labai svarbios šv. Velykos? Kas yra Urbi et Orbi?
Per Velykas švenčiame svarbiausią krikščionių tikėjimo įvykį. Tai, kas švenčiama Velykų laiku, yra mūsų, kaip krikščionių, tapatybės esmė: Jėzus ne tik gimė, kad papasakotų mums apie Dievą, bet taip pat ryžosi kentėti ir mirti už mus.
Per Velykas švenčiame, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių ir taip suteikė mums galimybę amžinai gyventi su Dievu danguje. Velykų sekmadienio rytą (kaip ir per Kalėdas) iš šv. Petro bazilikos balkono popiežius palaimina Romos miestą ir pasaulį (Urbi et Orbi). Velykų laikas trunka penkiasdešimt dienų (iki Sekminių).
Kaip liturgijoje veikia Kristus?
Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir įgyvendina savo Velykų slėpinį. Apaštalams duodamas Šventąją Dvasią, jiems ir jų įpėdiniams jis suteikė galią vykdyti išganymo darbą per Eucharistijos auką ir sakramentus, kuriuose jis pats veikia, perduodamas savo malonę visų laikų ir viso pasaulio tikintiesiems. [KBKS 222]
Kas yra liturgijos esmė?
Liturgija pirmiausia yra bendrystė su Jėzumi Kristumi. Kiekvienos liturginės apeigos, ne vien Eucharistijos šventimas, yra mažosios Velykos. Jėzus švenčia su mumis perėjimą iš mirties į gyvenimą ir duoda jam pradžią.
Svarbiausios pasaulyje liturginės apeigos buvo Velykų apeigos, kurias Jėzus savo mirties išvakarėse šventė su savo mokiniais Paskutinės vakarienės menėje. Mokiniai galvojo, kad Jėzus švęsiąs Izraelio išvadavimą iš Egipto nelaisvės. Tačiau Jėzus šventė visos žmonijos išvadavimą iš mirties valdžios. Anuomet Egipte aukojamo avinėlio kraujas saugojo izraelitus nuo mirties angelo. Dabar Jis būsiąs tas Avinėlis, kurio Kraujas išvaduos žmoniją iš mirties. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas ir įrodo, jog galima mirti ir vis dėlto toliau gyventi. Tai ir yra tikrasis kiekvienų krikščioniškųjų liturginių apeigų turinys ir esmė. Jėzus pats palygino savo mirtį ir prisikėlimą su Izraelio išvadavimu iš Egipto vergovės. Nuo tada Velykų slėpiniu vadinamas išganomasis Jėzaus mirties ir prisikėlimo veikimas. Kaip avinėlio kraujas iš Egipto išeinantiems izraelitams gelbėjo gyvybę (Iš 12), taip ir Jėzus yra tikrasis Velykų Avinėlis, išgelbėjęs į mirtį ir nuodėmę puolusią žmoniją. [Youcat 171]
Kokie ženklai liudija Jėzaus Prisikėlimą?
Be esminio ženklo – tuščio kapo, Jėzaus Prisikėlimą paliudijo moterys, pirmos susitikusios su Kristumi ir apie tai paskelbusios apaštalams. Po to Jėzus „pasirodė Kefui“ (Petrui), paskui – Dvylikai. „Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių“ (1 Kor 15, 5–6) ir kitiems. Apaštalai nebūtų galėję prasimanyti prisikėlimo, nes jis atrodė jiems neįmanomas; iš tiesų Jėzus net priekaištavo jiems dėl netikėjimo. [KBKS 127]
Kodėl Prisikėlimas kartu yra ir transcendentinis įvykis?
Būdamas istorinis įvykis, kurį galima nustatyti ir paliudyti ženklais bei liudijimais, Prisikėlimas kaip tikėjimo slėpinys peržengia ir pranoksta istoriją, nes jis yra Kristaus žmogystės įžengimas į Dievo šlovę. Dėl šios priežasties prisikėlęs Kristus pasirodo ne pasauliui, bet savo mokiniams, padarydamas juos savo liudytojais žmonėms. [KBKS 128]
Kodėl mokiniai įtikėjo, kad Jėzus prisikėlė?
Vilties netekę mokiniai pagaliau įtikėjo Jėzaus prisikėlimu, nes po Jo mirties daug kartų ir įvairiose vietose Jį matė, kalbėjosi su Juo ir įsitikino, kad Jis gyvas.
Jeruzalės Velykų įvykiai, datuojami apie 30 m. po Kr., nėra išgalvota istorija. Išsigandę dėl Jėzaus mirties ir manydami, kad jų bendras reikalas žlugo, mokiniai išsilakstė („0 mes tikėjomės, kad Jis atpirksiąs Izraelį“, Lk 24, 21) arba užsibarikadavo už uždarų durų. Tik po susitikimo su prisikėlusiu Kristumi jie atsitokėjo iš savo sąstingio ir užsiliepsnojo entuziastingu tikėjimu į Jėzų Kristų, gyvenimo ir mirties Viešpatį. [Youcat 105]
Ar yra Jėzaus prisikėlimo įrodymų?
Gamtos mokslo prasme Jėzaus prisikėlimo įrodymų nėra. Tačiau yra labai patikimų individualių ir kolektyvinių daugelio Jeruzalės įvykių amžininkų liudijimų.
Seniausias raštiškas prisikėlimo liudijimas yra šv. Pauliaus laiškas, kurį jis parašė korintiečiams praėjus maždaug 20 m. po Kristaus mirties: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę“ (1 Kor 15, 3–6). Čia Paulius kalba apie gyvą pirminėje bendruomenėje žodžiu perduodamą pasakojimą, kurį jis išgirdo, kai pats, praėjus dvejiems ar trejiems metams po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, po sukrečiančio susitikimo su Prisikėlusiu Viešpačiu tapo krikščionimi. Pirmąja prisikėlimo tikrovės nuoroda mokiniai laikė tuščią kapą (Lk 24, 5–6). Jį aptiko, kaip tyčia, moterys, o jos pagal tuometinę teisę negalėjo liudyti. Nors apaštalas Jonas tą tuščią kapą „pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8), įsitikinimas, kad Jėzus gyvas, įsitvirtino tik tada, kai Jis pasirodė daugelį kartų. Visi susitikimai su Prisikėlusiuoju baigėsi Kristaus įžengimu į dangų. Tačiau ir po įžengimo į dangų vyko ir tebevyksta susitikimai su Viešpačiu: Jėzus Kristus gyvena, yra gyvas. [Youcat 106]
Šiandien liudytojai atvirai kalba: ne tik pirmieji liudytojai, bet ir tie, kurie iš jų sužinojo Velykų žinią ir liudijo nukryžiuotą bei prisikėlusį Kristų iš kartos į kartą. Kai kurie buvo liudytojai netgi iki kraujo praliejimo ir jų dėka Bažnyčia tęsė savo kelionę, taip pat patirdama žiaurius persekiojimus bei atkaklų atmetimą <...> išpažindama Jo mirtį ir Prisikėlimą koncentracijos stovyklose ir gulaguose, grasinant bombomis ir ginklais, teroro, sukelto aklos neapykantos, tragiškai apėmusios pavienius žmones ir ištisas tautas, akivaizdoje. Šiandien jie ateina iš didžio sielvarto ir gieda Kristaus šlovę: Jame, kildama iš mirties šešėlių, buvo apreikšta gyvybė. [Popiežius Jonas Paulius II, Urbi et Orbi 1998 m. Velykos, 2]
