3.38 Kam išpažinti kunigui, užuot išpažinus tik Dievui?
Iš visos širdies Jėzus nori atleisti žmonėms jų nuodėmes. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Jis mirė ant kryžiaus! Nuodėmėms atleisti Jėzus įsteigė Sutaikinimo sakramentą, dar vadinamą Išpažintimi.
Apaštalams ir jų įpėdiniams (vyskupams ir kunigams) buvo pavesta Dievo vardu atleisti žmonėms nuodėmes (Jn 20, 21-23)Jn 20, 21-23: O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.. Kai kunigas išriša tave iš tavo nuodėmių, tau tikrai yra Dievo atleista. Taigi nėra pagrindo abejoti, ar tavo nuodėmės buvo atleistos. #TwGOD programėlėje gali rasti išrišimo žodžius daugeliu kalbų.
Kodėl Sutaikinimo sakramentas teikiamas po Krikšto?
Per Krikštą gautasis naujasis malonės gyvenimas nepanaikina žmogiškosios prigimties silpnumo nei polinkio į nuodėmę (t. y. geismingumo), todėl Kristus įsteigė šį sakramentą per nuodėmę nuo jo nutolusių pakrikštytųjų atsivertimui. [KBKS 297]
Kas yra šio sakramento teikėjas?
Sutaikinimo tarnybą Kristus patikėjo savo apaštalams, jų įpėdiniams vyskupams ir šių bendradarbiams kunigams, šitaip tampantiems Dievo gailestingumo ir teisingumo įrankiais. Jie naudojasi galia atleisti nuodėmes vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. [KBKS 307]
Kaip dar vadinamas Atgailos sakramentas?
Atgailos sakramentas dar vadinamas Sutaikinimo, Atleidimo, Atsivertimo sakramentu arba Išpažintimi. [Youcat 225]
Mes turime Krikštą, sutaikinantį mus su Dievu, tai kam mums Sutaikinimo sakramentas?
Nors Krikštas išplėšia iš nuodėmės bei mirties valdžios ir perkelia mus į naują Dievo vaikų gyvenimą, jis neišvaduoja nuo žmogiškųjų silpnybių ir polinkio nusidėti. Todėl mums reikia priemonės, kuri vėl sutaikintų mus su Dievu. Ta priemonė yra išpažintis.
Dabar nemadinga eiti išpažinties; galbūt todėl, kad tai nėra lengva ir iš pradžių reikalauja didelių pastangų. Tačiau išpažintis yra viena iš didžiausių malonių, nes mes savo gyvenimą galime kaskart pradėti iš naujo – tikrai iš naujo: visiškai išsilaisvinę iš naštų ir be vakarykščių skolų, priimti į Meilę ir įgavę naujų jėgų. Gailestingasis Dievas labiausiai trokšta, kad mes naudotumės Jo gailestingumu. Nuodėmes išpažinęs tikintysis atverčia naują, baltą savo gyvenimo knygos puslapį. [Youcat 226]
Kas įsteigė Atgailos sakramentą?
Pats Jėzus įsteigė Atgailos sakramentą, kai Velykų dieną pasirodė apaštalams ir jiems įsakė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).
Nėra gražesnio paaiškinimo, kas vyksta per Atgailos sakramentą, nei Jėzaus palyginimas apie gailestingąjį tėvą: mes klystame, painiojamės, žlungame, tačiau mūsų Tėvas laukia mūsų su dideliu, begaliniu ilgesiu; Jis atleidžia mums, kai mes grįžtame; kaskart mus priima, atleidžia nuodėmes. Jėzus pats atleido nuodėmes daugeliui žmonių; ir tai Jam buvo svarbiau, nei daryti stebuklus. Nuodėmių atleidimą Jis laikė aiškiu ženklu, jog prasideda Dievo Karalystė, kurioje bus užgydytos visos žaizdos ir nušluostytos visos ašaros. Šventosios Dvasios galią atleisti nuodėmes Jis perdavė savo apaštalams. Eidami pas kunigą atlikti išpažinties, mes puolame savo dangiškajam Tėvui į rankas. [Youcat 227]
Kas gali atleisti nuodėmes?
Tik Dievas gali atleisti nuodėmes. „Tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5) – galėjo ištarti tik Jėzus, nes Jis yra Dievo Sūnus. Tik todėl, kad Jėzus juos įgaliojo, kunigai gali Jo vardu atleisti mums nuodėmes.
Pasitaiko manančių, kad jie patys susitars su Dievu, jiems nereikia kunigo! Tačiau Dievas mano kitaip. Jis mus pažįsta. Mes apgaudinėjame save dėl savo nuodėmių, slepiame jas nuo savęs, mielai „sušluojame po kilimu“. Todėl Dievas nori, kad mes pripažintume, išsakytume savo nuodėmes ir jas išpažintume akis į akį. Todėl kunigams pasakyta: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – bus sulaikytos“ (Jn 20, 23). [Youcat 228]
Kokias nuodėmes reikia išpažinti?
Paprastai visos sunkios nuodėmės, kurios prisimenamos nuoširdžiai tiriant savo sąžinę ir kurios dar nėra išpažintos, gali būti atleistos tik per asmeninės išpažinties Sakramentą.
Žinoma, dažnas varžosi atlikti išpažintį. Tačiau nugalėti savo nesmagumą – tai žengti pirmą žingsnį norint dvasiškai pasveikti. Neretai padeda mintis, kad ir popiežiui reikia drąsos išpažinti kitam kunigui – o per jį Dievui – savo kaltes ir silpnybes. Tik gyvybiškai svarbiais atvejais (pavyzdžiui, kare, per oro antskrydį ar iškilus kitam mirties pavojui didelei žmonių grupei) kunigas gali duoti bendrą išrišimą neatlikusiems asmeninės išpažinties (vadinamasis visuotinis išrišimas). Žinoma, pirmai progai pasitaikius, būtina sunkias nuodėmes išpažinti per asmeninę išpažintį. [Youcat 233]
Ar atlikti išpažintį, jei nesi padaręs sunkios nuodėmės?
Net jei šį kartą išpažintis ir nėra būtina, ji yra didelė išgydymo ir artimesnės bendrystės su Viešpačiu dovana.
Tezė miestelyje per Pasaulio jaunimo dienas matyti daug katalikų jaunuolių, atliekančių išpažintį, norinčių susitaikinti su Dievu. Krikščionys, iš tikrųjų norintys sekti Kristumi, ieško džiaugsmo, kurį sukelia esminga kaskart naujo ryšio su Dievu pradžia. Net šventieji reguliariai eidavo išpažinties, jei tik turėdavo tokią galimybę. Jiems to reikėjo, kad augtų jų nusižeminimas ir meilė ir kad gydanti Dievo Šviesa apšviestų visus jų sielos kampelius. [Youcat 235]
Ar gali kunigas kam nors pasakoti, ką išgirsta per išpažintį?
Ne, jokiu būdu. Jį saisto absoliuti išpažinties paslaptis. Kunigas būtų ekskomunikuojamas, jei kitiems pasakytų, ką sužinojo per išpažintį. Net policija negali jam to įsakyti ar nurodyti.
Kunigui nėra rimtesnio dalyko už išpažinties paslaptį. Yra kunigų, dėl to nukankintų ir mirusių. Todėl galima visiškai atvirai ir su dideliu pasitikėjimu viską sakyti kunigui, nes per išpažintį vienintelė kunigo užduotis yra būti „Dievo ausimi“. [Youcat 238]
Žiūrėkite, kad nuodėmės atleidžiamos per Šventąją Dvasią. Tačiau vyrai naudojasi savo tarnyba nuodėmėms atleisti – jie nesinaudoja jokia savo pačių galios teise. Mat jie atleidžia nuodėmes ne savo vardu, bet vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Jie prašo – Dievas teikia; tarnyba yra žmogaus, dovana – Aukščiausiojo. [Šv. Ambraziejus, Apie Šventąją Dvasią, 3 knyga, 18 sk. (ML 16, 808)]
Tegul niekas nei nuodėmėmis, nei metais nebūna atitolintas nuo išganymo įgijimo. Tam, kuris vis dar yra šiame pasaulyje, ne per vėlu jokia atgaila. Artinimasis prie Dievo atleidimo yra atviras, o ieškantiems ir suprantantiems tiesą priėjimas yra lengvas <...> Tam, kuris išpažįsta, dovanojama ir tam, kuris tiki, iš Dievo gerumo suteikiamas išganantis atleidimas. [Šv. Kiprijonas, Demetrijui, 25 sk. (ML 4, 563)]
