DeoQuest and TweetignwithGOD

 

All Questions
prev
Ankstesnis:2.14 Ar be Bažnyčios galiu būti geras krikščionis?
next
Kitas:2.16 Ar Jėzus buvo nusistatęs prieš moteris?

2.15 Kas yra apaštalai ir jų įpėdiniai?

Jėzus, apaštalai ir popiežius

Gyvendamas žemėje Jėzus pasirinko dvylika mokinių, arba apaštalų, kuriuos pasiuntė į pasaulį, kad padėtų žmonėms ir skelbtų jiems Jėzaus žinią – Evangeliją. Iš tikrųjų žodis apaštalas reiškia „siųstasis“.

Po Jėzaus mirties ir Prisikėlimo apaštalai tęsė savo veiklą. Jie perdavė tarnystę, kurią buvo gavę iš Jėzaus, savo įpėdiniams, vadinamiems vyskupais. Šiandienos vyskupai yra apaštalų įpėdiniai ilgos pirmtakų grandinės dėka.

Jėzus pasirinko 12 apaštalų, kad jie vadovautų Bažnyčiai, teiktų sakramentus ir skelbtų Evangeliją; jų įpėdiniai yra vyskupai.
Bažnyčios išmintis

Kokią valdžią savo Karalystėje Kristus patiki apaštalams?

Jėzus pasirenka Dvylika, būsimuosius Prisikėlimo liudytojus. Jis padaro juos savo misijos ir valdžios dalininkais, idant jie mokytų, atleistų nuodėmes, statydintų ir valdytų Bažnyčią. Šioje kolegijoje Petras gauna „karalystės raktus“ (Mt 16, 19) ir užima pirmąją vietą, gaudamas misiją – saugoti tikėjimo visumą ir stiprinti savo brolius. [KBKS 109]

Kokia yra apaštalų misijos esmė?

Žodis apaštalas reiškia pasiuntinį. Tėvo Pasiuntinys Jėzus pasišaukė dvylika mokinių ir paskyrė apaštalais, padarydamas juos rinktiniais savo prisikėlimo liudytojais ir savo Bažnyčios pamatu. Jis pavedė jiems tęsti jo misiją, tardamas: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21), ir pažadėjo būti su jais iki pasaulio pabaigos. [KBKS 175]

Kodėl Jėzus pašaukė apaštalus?

Jėzus turėjo didelį būrį mokinių, vyrų ir moterų. Iš šio būrio Jis išsirinko dvylika vyrų ir pavadino juos apaštalais (Lk 6, 12–16). Jis juos išmokė ir jiems pavedė įvairių uždavinių: „Paskui išsiuntė Dievo Karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ (Lk 9, 2). Tik šiuos dvylika apaštalų Jėzus pasiėmė į Paskutinę vakarienę, kur davė jiems užduotį: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22,19).

Apaštalai tapo Jėzaus prisikėlimo ir Jo Tiesos laiduotojais. Jie vykdė Jo užduotį po Jo mirties ir išrinko savo tarnystės įpėdinius – vyskupus. Apaštalų įpėdiniai iki šiol turi Jėzaus suteiktus įgaliojimus: vadovauti, mokyti ir švęsti liturgines pamaldas. Apaštalų susitelkimas tapo Bažnyčios vienybės pagrindu (apaštalų sukcesija). Iš dvylikos apaštalų aukščiausias tapo Petras – jam Jėzus suteikė ypatingą valdžią: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“ (Mt 16, 18). Ypatinga Petro vieta tarp apaštalų lėmė popiežiaus tarnystės atsiradimą. [Youcat 92]

Kodėl Bažnyčia yra apaštalinė?

Bažnyčia vadinama apaštaline, nes stovi ant apaštalų pamato ir ištikimai laikosi jų tradicijos, ir jai vadovauja apaštalų įpėdiniai.

Jėzus pašaukė apaštalus kaip savo artimiausius bendradarbius. Jie buvo Jo liudytojai. Po Prisikėlimo Jis daug kartų jiems pasirodė, suteikė Šventąją Dvasią ir išsiuntė juos kaip savo įgaliotuosius pasiuntinius į visą pasaulį. Ankstyvojoje Bažnyčioje jie buvo vienybės laidas. Savo pasiuntinystę ir įgaliojimus perdavė vyskupams uždėdami rankas. Taip yra iki šiol. Šis procesas vadinamas apaštališkąja įpėdinyste. [Youcat 137]

Kas yra apaštališkoji įpėdinystė?

Apaštališkoji įpėdinystė yra apaštalų misijos ir valdžios perdavimas jų įpėdiniams vyskupams per Šventimų sakramentą. Dėl tokio perdavimo Bažnyčia išlaiko tikėjimo ir gyvenimo bendrystę su savo ištakomis, visą savo apaštalavimą per ilgus šimtmečius skirdama skleisti Kristaus karalystę žemėje. [KBKS 176]

Kaip liturgijoje veikia Kristus?

Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir įgyvendina savo Velykų slėpinį. Apaštalams duodamas Šventąją Dvasią, jiems ir jų įpėdiniams jis suteikė galią vykdyti išganymo darbą per Eucharistijos auką ir sakramentus, kuriuose jis pats veikia, perduodamas savo malonę visų laikų ir viso pasaulio tikintiesiems. [KBKS 222]

Štai ką sako Bažnyčios Tėvai

Kunigų įpėdinystė laiko mane [Katalikų Bažnyčioje], pradedant nuo paties apaštalo Petro, kuriam prisikėlęs Viešpats pavedė ganyti Jo avis, Sosto ir baigiant dabartiniu episkopatu. [Šv. Augustinas, Prieš Manichėjaus laišką, vadinamą pagrindiniu, 4 sk. (ML 42, 175)]