3.37 Ar Sutvirtinimo metu Šventoji Dvasia nužengia ant mūsų antrą kartą?

Jis vadinamas Patepimu krizma (Rytų Bažnyčiose – Patepimu šventuoju myron) dėl to, kad esminė jo apeiga yra patepimas. Jis vadinamas Sutvirtinimu, nes juo patvirtinama ir sustiprinama Krikšto malonė. [KBKS 266]

Esminė Sutvirtinimo apeiga yra patepimas šventąja krizma (vyskupo pašventintu aliejaus ir balzamo mišiniu), teikiančiajam tarnautojui uždedant ranką ir tariant šio sakramento apeigoms būdingus žodžius. Vakaruose patepama pakrikštytojo kakta, tariant: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną.“ Bizantijos apeigų Rytų Bažnyčiose patepamos ir kitos kūno dalys, tariant formulę: „Šventosios Dvasios dovanos antspaudas.“ [KBKS 267]

Sutvirtinimas yra sakramentas, kuris atbaigia Krikšto malonę ir per kurį gauname Šventosios Dvasios dovaną. Žmogus, savo noru apsisprendęs gyventi Dievo vaiko gyvenimą, prašantis rankų uždėjimu ir Krizmos patepimu suteikti jam Dievo Dvasią, įgauna jėgų Dievo meilę ir galybę liudyti žodžiais ir veiksmais. Jis tampa visateisiu ir atsakingu Katalikų Bažnyčios nariu.

Treneris, siųsdamas futbolininką į žaidimo aikštę, uždeda jam ranką ant peties ir duoda paskutinius nurodymus. Taip galima suprasti ir Sutvirtinimą. Mes išeiname į gyvenimo aikštę. Šventoji Dvasia mums vadovauja, ir mes žinome, ką turime daryti. Ji pripildo mus paskatų, Jos nurodymai skamba mums ausyse. Jaučiame Jos nuolatinę pagalbą ir nenorime Jos nuvilti, todėl žaisime (gyvensime) pagal Jos taisykles. Mums tereikia to norėti ir Jos klausyti. [Youcat 203]

Dar pagal Senąjį Testamentą Dievo tauta laukė Šventosios Dvasios išliejimo ant Mesijo. Jėzus gyveno ypatingoje Meilės dvasioje ir visiškoje vienybėje su savo Tėvu danguje. Ši Jėzaus Dvasia buvo ta Šventoji Dvasia, kurios Izraelio tauta ilgesingai laukė, ir ji buvo ta pati Dvasia, kurią Jėzus prižadėjo savo mokiniams, kuri 50-ą dieną po Velykų, per Sekmines, nusileido ant mokinių. Ta Dvasia – tai ta pati Šventoji Jėzaus Dvasia, kurią gauna kiekvienas priimantysis per Sutvirtinimo sakramentą.

Praėjus tik keliems dešimtmečiams po Jėzaus mirties pasirodė knyga Apaštalų darbai, kurioje rašoma apie Petro ir Jono kelionę „Sutvirtinimo“ reikalu; abu deda rankas ant krikščionių, pakrikštytų tik Viešpaties Jėzaus vardu, galvų, kad jų širdys prisipildytų Šventosios Dvasios. [Youcat 204]

Per Sutvirtinimą pakrikštyto krikščionio sieloje įspaudžiamas nepanaikinamas, tik vieną kartą gaunamas antspaudas, kuris jį visiems laikams pažymi kaip krikščionį. Šventosios Dvasios malonė – tai dangaus galia, su kuria šis žmogus Krikšto malonę įgyvendina savo gyvenime ir liudija pasauliui Kristų.

Priimti Sutvirtinimo sakramentą – vadinasi, sudaryti su Dievu sandėrį. Sutvirtinamasis sako: „Taip, aš tikiu Tave, mano Dieve, duok man Šventąją Dvasią, kad aš visiškai Tau priklausyčiau, niekada nuo Tavęs neatsiskirčiau ir visą savo gyvenimą Tave liudyčiau kūnu ir siela, darbais ir žodžiais, geromis ir blogomis dienomis.“ O Dievas taria: „Taip, ir aš tikiu tavimi, mano vaike, ir dovanoju tau savąją Dvasią, taigi save patį. Aš visiškai tau priklausysiu, niekada nuo tavęs neatsiskirsiu nei šiame, nei amžinajame gyvenime. Aš būsiu tavo kūne ir sieloje, tavo veiksmuose ir žodžiuose. Net jei tu mane pamirši, aš vis vien būsiu šalia – ir geromis, ir blogomis dienomis.“ [Youcat 205]

Kiekvienam pakrikštytam katalikui, esančiam malonėje, leidžiama gauti Sutvirtinimą.

Būti malonėje – tai būti nepadarius mirtinosios nuodėmės. Mirtinoji nuodėmė atskiria nuo Dievo, ir tik per išpažintį galima su Juo susitaikinti. Ruošdamasis Sutvirtinimui (jaunas) krikščionis išgyvena vieną svarbiausių savo gyvenimo tarpsnių. Jis darys viską, kad širdimi ir protu suvoktų tikėjimą; jis vienas ir drauge su kitais mels Šventosios Dvasios; jis visaip stengsis susitaikinti su savimi, savo aplinkos žmonėmis ir Dievu, todėl reikalinga išpažintis, vedanti arčiau prie Dievo, net kai nėra sunkios nuodėmės. [Youcat 206]