4.14 Jėzus atleidžia, bet kaip man atleisti sau ir kitiems?
Visi daro klaidų . Tikriausiai tave dažnai suerzina kažkieno silpnybės ar klaidos, o kiti žmonės, žinoma, susierzina, suklydus tau. Tokiais atvejais nuostabu yra, jei gali patirti atleidimą.
Kartais gali atrodyti nepaprastai sunku atleisti. Tokiose situacijose labai svarbu suvokti, kad Jėzus visada atleidžia – tiek dažnai, kiek reikia. Atrask, jog tu taip pat gali pasiekti šį atleidimo „lygį“, ir tapk laisvas atleisdamas kitiems!
Kaip žmogus pasiekia palaimą?
Žmogus pasiekia palaimą per Kristaus malonę, leidžiančią jam dalyvauti dieviškajame gyvenime. Evangelijoje Kristus saviesiems parodo į begalinę laimę vedantį kelią – palaiminimus. Kristaus malonė veikia ir kiekviename žmoguje, kuris, vadovaudamasis savo teisinga sąžine, ieško tiesos ir gėrio bei myli juos ir vengia blogio. [KBKS 359]
Kodėl mums svarbūs palaiminimai?
TPalaiminimai yra Jėzaus skelbimo šerdis, jais pakartojami ir išpildomi nuo Abraomo laikų Dievo duoti pažadai. Jie parodo paties Jėzaus veidą, apibūdina tikrą krikščioniškąjį gyvenimą ir atskleidžia žmogui galutinį jo veiklos tikslą – amžinąją palaimą. [KBKS 360]
Kokiomis normomis sąžinė visada privalo vadovautis?
Pagrindinės yra trys: 1) niekada neleistina daryti bloga, norint pasiekti gera; 2) vadinamoji aukso taisyklė: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12); 3) meilė visada gerbia artimą ir jo sąžinę, tačiau tai dar nereiškia, kad kaip gėrį reikia priimti tai, kas objektyviai yra blogis. [KBKS 375]
Ar Šventajame Rašte nurodytas kelias į laimę?
Mes tampame laimingi, kai patikime Jėzaus Palaiminimuose išsakytais žodžiais.
Evangelija yra laimės pažadas visiems žmonėms, kurie nori eiti Dievo keliais. Jėzus pirmiausia savo Palaiminimais (Mt 5, 3–12) konkrečiai pasakė, kad nesibaigiantis palaiminimas – tai sekti Jo gyvenimu ir gryna širdimi ieškoti ramybės. [Youcat 282]
Kokie yra Palaiminimai?
Palaiminti beturčiai dvasia,
nes jų yra Dangaus Karalystė.
Palaiminti liūdintys,
nes jie bus paguosti.
Palaiminti romieji,
nes jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo,
nes jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji,
nes jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai,
nes jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai,
nes jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo,
nes jų yra Dangaus Karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus. (Mt 5, 3–12)
[Youcat 283]
<...> „jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes“ (1 Jn 1, 8-9). Šie įkvėpti žodžiai, parašyti Bažnyčios gyvenimo aušroje, geriau už bet kurią kitą žmogaus išraišką įvesdina į nuodėmės temą, artimai susijusią su susitaikinimo tema. Nuodėmės problema šiais žodžiais atskleidžiama antropologiniame horizonte, kaip tiesos apie žmogų būtina sudedamoji dalis; tačiau sykiu ji siejama su dieviškuoju horizontu, kur nuodėmė priešpriešinama dieviškosios, teisingos, dosnios bei ištikimos, pirmiausia kaip atleidimas ir atpirkimas pasireiškiančios meilės tiesai. [Popiežius Jonas Paulius II, Reconciliatio et Paenitentia, 13]
