4.21 Kam rinktis celibatą, jei žmonės sukurti santuokai?
Santuoka ir celibatas yra du būdai, kuriais krikščionis gali vykdyti Dievo įsakymą būti vaisingam (Pr 1, 28)Pr 1, 28:Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.. Santuokoje vyras ir moteris dovanoja save vienas kitam meilėje . Celibatiniame gyvenime pasišvenčiama tik Dievo meilei, neturint lytinių santykių.
Šio įsipareigojimo dėka celibate gyvenantis žmogus yra pasirengęs daryti tai, ko iš jo reikalauja Dievas, – bet kur ir bet kada. Vienuoliai tėvai, broliai ir seserys, paskyrę save Dievui, gyvenime randa tikrąją laimę. Gali laikyti tai išankstiniu dangaus „ragavimu“, kur niekas daugiau nebus vedęs.
Iš ko sudaryta Dievo tauta?
Dieviškuoju įsteigimu Bažnyčioje yra įšventintųjų tarnautojų, gavusių Šventimų sakramentą ir sudarančių Bažnyčios hierarchiją. Kiti tikintieji vadinami pasauliečiais. Ir tarp vienų, ir tarp kitų yra tikinčiųjų, pašvęstųjų Dievui ypatingu būdu – išpažįstančių evangelinius patarimus: celibato skaistumą, neturtą ir klusnumą. [KBKS 178]
Kas yra pašvęstasis gyvenimas?
Tai vienas iš Bažnyčios pripažintų gyvenimo luomų. Tai laisvas atsakas į ypatingą Kristaus kvietimą, kuriuo pašvęstieji asmenys visiškai atsiduoda Dievui ir, Šventosios Dvasios skatinami, siekia meilės tobulumo. Tokiam pašvęstumui būdingas evangelinių patarimų laikymasis. [KBKS 192]
Kaip pašvęstasis gyvenimas prisideda prie Bažnyčios misijos?
Pašvęstuoju gyvenimu dalyvaujama Bažnyčios misijoje per visišką atsidavimą Kristui ir broliams, liudijant dangaus karalystės viltį. [KBKS 193]
Ar priimančiam Šventimų sakramentą būtinas celibatas?
Vyskupystei celibatas visada būtinas. Kunigystei lotynų apeigų Bažnyčioje paprastai parenkami tikintys vyrai, gyvenantys celibate ir siekiantys jį išlaikyti „dėl dangaus karalystės“ (Mt 19, 12). Rytų Bažnyčiose neleidžiama tuoktis po įšventinimo. Nuolatiniais diakonais gali tapti ir vedę vyrai. [KBKS 334]
Kas sudaro vieną, šventą, visuotinę apaštalinę Bažnyčią?
Bažnyčią sudaro pasauliečiai ir dvasininkai (kleras). Jie visi pagal kilnumą ir veikimą yra lygūs Dievo vaikai. Jie atlieka lygiavertes, bet skirtingas užduotis. Pasauliečių pasiuntinystė – tai visą pasaulį kreipti Dievo Karalystės link. Jiems tarnauja bažnytinio vadovavimo, mokymo ir šventinimo tarnystei paskirti žmonės (dvasininkai). Tarp vienų ir kitų yra krikščionių, kurie, davę skaistybės, neturto ir klusnumo įžadus, pasiaukoja Dievui (pvz., pašvęstojo gyvenimo asmenys).
Kiekvieno krikščionio uždavinys – gyvenimu liudyti Evangeliją. Tačiau Dievas kiekvienam žmogui davė atskirą kelią. Vienus Jis siunčia į pasaulį kaip pasauliečius, kad ir šeimoje, ir profesinėje veikloje skleistų Dievo Karalystę. Krikštu ir Sutvirtinimu Jis suteikia jiems visas reikalingas Šventosios Dvasios dovanas. Kitiems Jis paveda ganytojo tarnybą; jie turi vadovauti savo tautai, ją mokyti ir šventinti. Niekas savo jėgomis nepajėgtų įvykdyti šios užduoties; Dievas pats turi juos išsiųsti ir į kelionę įduoti per šventimus suteiktą dievišką galią. Tuomet jie gali veikti Kristaus vardu ir teikti sakramentus. [Youcat 138]
Kodėl Jėzus nori, kad kai kurie žmonės pasirinktų neturtą, nesusituokusiųjų skaistumą ir klusnumą?
Dievas yra Meilė. Jis trokšta ir mūsų meilės. Viena iš mylinčio žmogaus atsidavimo Dievui formų yra gyventi taip, kaip Jėzus gyveno – neturtingai, skaisčiai ir paklusniai. Kas taip gyvena, to galva, širdis ir rankos laisvos Dievui ir žmonėms.
Vis atsiranda žmonių, kurie leidžiasi Jėzaus taip užvaldomi, kad „dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12) paaukoja Dievui viską – net tokias brangias dovanas kaip savo turtą, savo nuomonę, sprendimus ir santuokinę meilę. Toks gyvenimas pagal Evangelijos patarimus visiems krikščionims parodo, kad šis pasaulis – dar ne viskas. Tik susitikimas akis į akį su dieviškuoju Sužadėtiniu padaro žmogų tikrai laimingą. [Youcat 145]
Kodėl Bažnyčia reikalauja, kad kunigai ir vyskupai laikytųsi celibato?
Jėzus laikėsi celibato norėdamas parodyti savo nepadalytą meilę Dievui Tėvui. Nuo Jėzaus laikų perimti Jėzaus gyvenimo būdą ir „dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12) gyventi skaistų nevedusiųjų gyvenimą yra meilės, pasišventimo Viešpačiui nepadalyta širdimi ir visiško savęs atidavimo tarnystei ženklas. Romos Katalikų Bažnyčia reikalauja, kad jos kunigai ir vyskupai gyventų tokį gyvenimą, o Rytų Bažnyčia – kad tik vyskupai.
Celibatas, anot popiežiaus Benedikto XVI, nereiškia, kad esi be meilės, bet reiškia, jog esi pagautas aistros Dievui. Kunigas, laikydamasis celibato, turi vaisingai darbuotis atstovaudamas Dievo ir Jėzaus tėviškumui. Toliau popiežius sako, kad „Kristui reikia subrendusių ir vyriškų kunigų, gebančių parodyti tikrą dvasinę tėvystę“. [Youcat 258]
Panašiai Jėzaus Kristaus vardu liepk mano broliams mylėti savo žmonas, kaip ir Viešpats myli Bažnyčią. Jeigu kas pajėgia išlikti skaistus Viešpaties kūno garbei, telieka toks nuolankiai <...> Viskas tebūna daroma Dievo garbei. [Šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas šv. Polikarpui (MG 5, 724; vertimas į lietuvių k. iš Valandų liturgija, III tomas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015, p. 514-515)]