1.28 Kodėl Jėzui reikėjo mirti tokia šiurpia mirtimi?
Jėzus mirė baisia, skausminga ir nežmoniška mirtimi ant kryžiaus. Viena vertus, Jis yra Dievo Sūnus; kita vertus, būdamas žmogus Jis kentėjo ir patyrė skausmą bei baimę. Savo kančia ir mirtimi Jėzus atpirko mus iš mirties ir gavo visų nuodėmių atleidimą.
Savo šiurpia mirtimi Jėzus įrodė, kad Jis iš tikrųjų kalbėjo Dievo Tėvo vardu, o Dievas tai patvirtino Jėzaus Prisikėlimu.Visą savo gyvenimą Jėzus rodė mums, kad myli žmones. Jis atskleidė šią meilę ypač ant kryžiaus, kada prisiėmė visas mūsų nuodėmes (Žyd 9, 28)(Žyd 9, 28): <...> Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui.
Kokie yra Kristaus aukos ant kryžiaus padariniai?
Jėzus laisvai paaukojo savo gyvybę kaip permaldavimo auką, t. y. atlygino už mūsų kaltes visišku savo meilės klusnumu iki pat mirties. Ši Dievo Sūnaus „meilė iki galo“ (Jn 13, 1) sutaikina visą žmoniją su Tėvu. Tad Kristaus Velykų auka nepakartojamai,tobulai ir galutinai atperka visus žmones ir atveria jiems bendrystę su Dievu. [KBKS 122]
Kodėl Jėzus mus atpirko būtent ant kryžiaus?
Kryžius, ant kurio Jėzus buvo be kaltės žiauriai nužudytas, yra didžiausio pažeminimo ir apleidimo vieta. Mūsų Atpirkėjas Kristus išsirinko kryžių, kad prisiimtų pasaulio nuodėmes ir iškentėtų pasaulio kančias. Taip Jis savo tobula Meile pasaulį vėl sutaikino su Dievu.
Dievas negalėjo aiškiau parodyti mums savo Meilės, kaip savo Sūnuje leisdamasis prikalamas prie kryžiaus. Kryžius buvo gėdingiausias ir žiauriausias antikos mirties bausmės įrankis.Romos piliečiai, kad ir kuo jie nusikalsdavo, nebuvo kryžiuojami. Taip Dievas prisiėmė baisiausią žmonijos kančią ir skausmą. Nuo tada niekas nebegali pasakyti: „Dievas nežino, kaip aš kenčiu.“ [Youcat 101]
Kodėl Jėzus kviečia savo mokinius imti kryžių?
Kviesdamas savo mokinius imti savo kryžių ir sekti juo, Jėzus nori į savo atperkamąją auką įtraukti tuos, kurie pirmi naudojasi jos gėrybėmis. [KBKS 123]
Kodėl ir mes turime susitaikyti su sielvartu, skausmu, kančiomis, „pasiimti savo kryžių“ ir taip sekti Kristumi?
Krikščionys neprivalo ieškoti kančių, skausmo, sielvarto, bet kai tai neišvengiama, visa įgyja prasmę, kai jie savo kančias vienija su Kristaus kančia: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis“ (1 Pt 2, 21).
Jėzus pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34). Krikščionių užduotis – mažinti kančias ir skausmus pasaulyje. Tačiau šių bus visada. Mes galime tikėdami susitaikyti su savo ir pasidalyti svetimu sielvartu bei skausmu. Taip žmogiškosios kančios susivienija su atperkamąja Kristaus Meile ir tampa dieviškosios galios dalimi, keičiančia pasaulį į gerą. [Youcat 102]
Ką reiškia pasakymas, kad Jėzus yra Dievo viengimis Sūnus?
Jėzus pats save pavadino Viengimiu Dievo Sūnumi (Jn 3, 16), tai paliudijo Petras ir kiti apaštalai, taigi iš žmonių tik Jėzus yra daugiau nei žmogus.
Naujajame Testamente daug kartų (Jn 1, 14; 1 Jn 4, 9; Žyd 11, 7 ir kt.) Jėzus vadinamas Sūnumi. Per krikštą ir atsimainymą balsas iš dangaus pasakė: „Tai mano mylimasis Sūnus.“ Savo ypatingą santykį su dangaus Tėvu Jėzus savo mokiniams taip aiškina: „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27). Kad Jėzus Kristus iš tikro yra Dievo Sūnus, rodo prisikėlimas. [Youcat 74]
Išsilaikykime viltimi ir savo teisumo garantu, tai yra, Jėzumi Kristumi, kuris savo Kūne užnešė mūsų nuodėmes ant [Kryžiaus] medžio (1 Pt 2, 24), nepadarė nuodėmės ir lūpose neturėjo klastos (1 Pt 2, 22); bet mūsų labui, kad galėtume Jame gyventi, Jis viską iškentė. [Šv. Polikarpas, Laiškas filipiečiams, 8, 1 sk. (MG 5, 1012)]
