1.25 Koks yra Jobo knygos pasakojimo pamokymas?

Jobas gyveno dorą gyvenimą ir visiškai pasitikėjo Dievu, tačiau paskui jam nutiko daug baisių dalykų (pavyzdžiui, jis prarado visus savo vaikus ir susirgo). Nepaisant baisaus savo likimo, jis ir toliau pasitikėjo Dievu. Blogus dalykus jo gyvenime sukėlė Šėtonas (velnias), kuris manė, kad Jobas tiki tik todėl, jog gerai gyvena (Job 1, 6-12) (Job 1, 6-12) : Tą dieną, kai dangiškieji gyvūnai Anchor suėjo tarnauti Viešpaties akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir Šėtonas.Anchor Viešpats Šėtoną užklausė: „Kur tu buvai?“ – „Klajojau po žemę, – atsakė Viešpačiui Šėtonas, – ėjau joje sargybą“. Viešpats tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir šalinasi nuo pikto“. – „Argi veltui Jobas bijo Dievo, – Šėtonas atsakė Viešpačiui. – Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora apie jį patį, apie jo namus ir apie viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje. Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“. Viešpats tarė Šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, yra tavo rankoje. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“ Šėtonas tad išėjo iš Viešpaties akivaizdos.

Šėtonas padarė viską, ką galėjo, kad Jobas prarastų tikėjimą, tačiau Jobas ir toliau pasitikėjo vien Dievu. Jo ištvermingumas galop buvo atlygintas: po to, kai Šėtonas pasidavė, Dievas palaimino Jobo gyvenimą (Job 42, 12)(Job 42, 12):Viešpats laimino vėlesnįjį Jobo gyvenimą labiau negu jo pradžią. Jobas turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių. Mums taip pat žinia yra ta, kad pasitikėjimas Dievu galų gale atlyginamas – dabar žemėje arba vėliau danguje. Nepaisant kančios, kurią matome ir patiriame šiame pasaulyje kiekvieną dieną, ir mūsų gyvenimas, ir kentėjimai Dievo meilės dėka nėra beprasmiai.