1.26 Kodėl Jėzus mirė už mus?
Dievas mus be galo myli. Todėl Jis nori, kad taptume visiškai laimingi ir amžinai gyventume su Juo danguje. Tačiau mūsų nuodėmės skiria mus nuo Dievo. Dėl nuodėmių mūsų gyvenimuose maža arba išvis nėra vietos Dievui. Savo rūpesčius bei sielvartus turime pakelti vieni, nes neleidžiame Dievui įžengti į mūsų gyvenimą. Tai gali padaryti mus labai nelaimingus.
Ir todėl Dievas atsiuntė savo Sūnų Jėzų, kuris neturėjo jokios nuodėmės. Jėzus gimė dėl mūsų. Kai jis mirė ant kryžiaus, visos žmogaus nuodėmės „mirė“ kartu su juo. Nuo tos akimirkos mes galime tapti Dievo įvaikiais per Krikštą. Dabar mums tereikia priimti Dievo atleidimą, kad galėtume vėl keliauti kartu su Juo!
Kodėl Bažnyčia krikštija kūdikius?
Todėl, kad jie gimsta su gimtąja nuodėme ir juos reikia išlaisvinti iš piktojo galios bei įvesti į Dievo vaikų laisvės karalystę. [KBKS 258]
Kodėl Bažnyčia krikštija kūdikius?
Nuo senų laikų Bažnyčia krikštija kūdikius. Tam yra viena priežastis: prieš mums apsisprendžiant priimti Dievą, Dievas jau yra apsisprendęs dėl mūsų. Taigi Krikštas yra malonė, nepelnyta Dievo, kuris mus besąlygiškai priima, dovana. Tikintys tėvai, linkėdami savo vaikui paties geriausio, jį pakrikštija, nes Krikštas išvaduoja iš gimtosios nuodėmės veikimo ir mirties valdžios.
Kūdikių Krikšto sąlyga – krikščionių tėvų pažadas įvesdinti krikštijamąjį į tikėjimą. Neteisinga, kad dėl klaidingai suprantamo liberalumo atsisakoma kūdikio Krikšto. Kaip negalima vaikui atsakyti meilės, kad vėliau jis pats apsispręstų mylėti ar ne, taip būtų neteisinga, jei tikintys tėvai savo vaikui atsakytų per Krikštą teikiamos Dievo malonės. Kiekvienas žmogus gimsta su kalbos dovana, bet jis turi išmokti kalbėti, kiekvienas gimsta ir su gebėjimu tikėti, bet turi to išmokti. Žinoma, negalima niekam Krikšto primesti. Gavęs Krikštą vaikas vėliau savo gyvenime turi jį „ratifikuoti“ – Krikštui pasakyti „Taip“, kad šis sakramentas duotų vaisių. [Youcat 197]
Koks yra paskutinis ir lemiamas Dievo Apreiškimo tarpsnis?
Jį įgyvendina įsikūnijęs Žodis – Jėzus Kristus, Apreiškimo tarpininkas ir pilnatvė. Kaip žmogumi tapęs vienatinis Dievo Sūnus, jis yra tobulas ir galutinis Tėvo Žodis. Atsiuntus Sūnų ir dovanojus Šventąją Dvasią, Apreiškimas tampa visiškai užbaigtas, nors visa jo reikšmė Bažnyčios tikėjime turės būti laipsniškai suvokiama amžių būvyje. „Dovanojęs mums savo Sūnų, kuris yra vienintelis ir galutinis jo Žodis, Dievas šiuo Žodžiu mums pasakė viską iškart ir nebeturi ko pasakyti“ (šv. Kryžiaus Jonas). [KBKS 9]
Kokia yra privačiųjų apreiškimų vertė?
Nors ir nepriklausantys tikėjimo paveldui, privatieji apreiškimai gali padėti gyventi pačiu tikėjimu, jei aiškiai kreipia į Kristų. Tačiau Bažnyčios Magisteriumas, turintis įvertinti tuos privačiuosius apreiškimus, negali priimti siekiančių pranokti ar pataisyti galutinį Apreiškimą, kuris yra Kristus. [KBKS 10]
Ką Dievas liudija apie save, atsiųsdamas mums savo Sūnų?
Dievas per savo Sūnų Jėzų Kristų parodė mums savo beribę gailestingąją Meilę.
Per Jėzų Kristų neregimasis Dievas tampa regimas. Jis tampa tokiu pat žmogumi kaip mes. Tai rodo, kokia didelė yra Dievo meilė: Jis paima visas mūsų naštas ant savo pečių. Jis keliauja kartu. Jis yra su mumis, kai esame apleisti, kenčiame, jaučiame mirties baimę. Jis yra su mumis tuomet, kai mes nieko nebegalime, kad atidarytų mums duris į gyvenimą. [Youcat 9]
Ar Dievas viską pasakė per savo Sūnų, ar Apreiškimas vis dar vyksta?
Dievas į pasaulį atėjo Jėzuje Kristuje. Jis yra paskutinis Dievo Žodis. Klausydami Jo, visi visų laikų žmonės gali pažinti Dievą ir suprasti, kas reikalinga, kad būtų išganyti.
Jėzaus Kristaus Evangelija visiškai ir tobulai užbaigė Apreiškimą. Kad mums būtų aišku, Šventoji Dvasia veda mus gilyn į tiesą. Kai kurių žmonių gyvenimuose Dievo šviesa taip įsiplieskia, kad jie regi „atsivėrusį dangų“ (Apd 7, 56). Taip atsirado ir garsiosios piligrimystės vietos, kaip antai Gvadalupė Meksikoje ar Lurdas Prancūzijoje. Vadinamieji privatūs apreiškimai negali pagerinti ar papildyti Jėzaus Kristaus Evangelijos. Jie nėra visiems privalomi. Tačiau jie gali mums padėti geriau ją suprasti. Bažnyčia jų tiesą patikrino. [Youcat 10]
Kokie yra Kristaus aukos ant kryžiaus padariniai?
Jėzus laisvai paaukojo savo gyvybę kaip permaldavimo auką, t. y. atlygino už mūsų kaltes visišku savo meilės klusnumu iki pat mirties. Ši Dievo Sūnaus „meilė iki galo“ (Jn 13, 1) sutaikina visą žmoniją su Tėvu. Tad Kristaus Velykų auka nepakartojamai, tobulai ir galutinai atperka visus žmones ir atveria jiems bendrystę su Dievu. [KBKS 122]
Kodėl Jėzus mus atpirko būtent ant kryžiaus?
Kryžius, ant kurio Jėzus buvo be kaltės žiauriai nužudytas, yra didžiausio pažeminimo ir apleidimo vieta. Mūsų Atpirkėjas Kristus išsirinko kryžių, kad prisiimtų pasaulio nuodėmes ir iškentėtų pasaulio kančias. Taip Jis savo tobula Meile pasaulį vėl sutaikino su Dievu.
Dievas negalėjo aiškiau parodyti mums savo Meilės, kaip savo Sūnuje leisdamasis prikalamas prie kryžiaus. Kryžius buvo gėdingiausias ir žiauriausias antikos mirties bausmės įrankis. Romos piliečiai, kad ir kuo jie nusikalsdavo, nebuvo kryžiuojami. Taip Dievas prisiėmė baisiausią žmonijos kančią ir skausmą. Nuo tada niekas nebegali pasakyti: „Dievas nežino, kaip aš kenčiu.“ [Youcat 101]
Jėzus Kristus, Dievo Sūnus <...> kuris kančia sutaikė mus su Dievu ir prisikėlė iš numirusių; kuris yra Tėvo dešinėje ir visa kuo tobulas <...> Nes Jis pats iš tikrųjų suteikė išganymą – kadangi yra pats Dievo Žodis, pats viengimis Tėvo Sūnus, Kristus Jėzus, mūsų Viešpats. [Šv. Ireniejus, Prieš erezijas, 3 knyga, 16 sk. (MG 7, 928)]
„Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje <...> Per tuos keturiasdešimt metų drabužiai ant tavo nugaros nesusinešiojo ir tavo kojos nesutino“, – sako Mozė Pakartoto Įstatymo knygoje baigiantis 40 metų klajonėms (Įst 8, 2. 4). [Popiežius Benediktas XVI, Bendrosios audiencijos katechezė, 2012 m. vasario 22 d.]
