3.43 Kodėl santuoka tokia svarbi krikščionims?

Kūrėjo įsteigta ir jo įstatymais grindžiama vyro ir moters santuokinė sąjunga pagal savo prigimtį skirta sutuoktinių bendrystei ir gerovei, taip pat vaikų gimdymui ir auklėjimui. Pagal pirminį Dievo planą santuokinė sąjunga yra neišardoma, kaip patvirtino Jėzus Kristus: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 9). [KBKS 338]

Dievas, pirmiausia per Įstatymo ir Pranašų pedagogiją, padeda savo tautai laipsniškai brandinti santuokos vienatinumo ir neišardomumo suvokimą. Dievo santuokinė sandora su Izraeliu yra Naujosios Sandoros, Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus sudarytos su savo nuotaka Bažnyčia, parengimas ir pirmavaizdis. [KBKS 340]

ėzus Kristus ne vien atkūrė pradinę Dievo norėtąją tvarką, bet ir suteikė malonę išgyventi santuoką kaip apdovanotą nauju kilnumu, būdingu sakramentui, kuris yra Kristaus santuokinės meilės Bažnyčiai ženklas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią“ (Ef 5, 25). [KBKS 341]

Kad būtų teisėta mišri (kataliko ir pakrikštyto nekataliko) santuoka, reikia bažnytinės vadovybės leidimo. Kad ji galiotų esant skirtingam kultui (kataliko ir nekrikštyto asmens), būtina dispensa. Visais atvejais esmingai svarbu, kad sutuoktiniai neatmestų esminių Santuokos tikslų bei ypatybių ir kad sutuoktinis katalikas, žinant ir kitam sutuoktiniui, įsipareigotų išlaikyti tikėjimą ir laiduoti vaikams Krikštą bei katalikišką auklėjimą. [KBKS 345]

Dievas paskyrė vyrą ir moterį vienas kitam, kad jie būtų „jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6): jie turi gyventi meile ir meilėje, būti vaisingi ir tapti Dievo, kuris yra vien Meilė, per kraštus besiliejanti Meilė, ženklu. [Youcat 260]

Sakramentinei santuokai būtini trys dalykai: a) laisvas sutikimas, b) nuostata, kad santuoka yra neišardoma visą gyvenimą, c) noras turėti vaikų. Tačiau svarbiausia – sutuoktinių porai reikia žinoti, kad jie yra gyvas Kristaus ir Bažnyčios meilės atvaizdas.

Santuokos vienumo ir neišardomumo reikalavimas pirmiausia nukreiptas prieš poligamiją, kurią krikščionybė laiko pagrindiniu meilės ir žmogaus teisių pažeidimu; jis orientuojamas ir prieš tai, kas gali būti pavadinta sekos poligamija: vienas po kito neįpareigojantys meilės ryšiai, kurie nenuveda prie vieno, didžio, neatšaukiamo „Taip“. Santuokinės ištikimybės reikalavimas numato pasiryžimą per visą gyvenimą išlaikyti santuokinį ryšį, kuris daro negalimus nesantuokinius meilės ryšius. Reikalavimas būti pasirengusiems vaisingumui reiškia, kad krikščionių sutuoktinių pora yra pasirengusi priimti vaikus, kuriuos jiems siųs Dievas. Vaikų nesusilaukusios poros pašauktos kitais būdais būti „vaisingos“. Jei nėra vieno kurio iš šių elementų, santuoka neįvyksta. [Youcat 262]

Santuokos neišardomumą lemia trys veiksniai. Pirmas: meilės esmė – besąlygiškai vienas kitam atsiduoti; antras: ji yra besąlygiškos Dievo ištikimybės savo kūrinijai paveikslas; trečias: ji atspindi Kristaus atsidavimą Bažnyčiai, net atiduodant gyvybę ant kryžiaus.

Šiais laikais, kai daugelyje šalių 50% visų santuokų išyra, kiekviena patvari santuoka yra prasmingas, svarbus ženklas – tai galiausiai Dievo pripažinimas. Žemėje, kur viskas taip reliatyvu, žmonės privalo tikėti Dievą, kuris vienintelis yra absoliutus. Todėl viskas, kas nereliatyvu, yra labai svarbu: kiekvienas, kas absoliučiai sako tiesą ar absoliučiai yra ištikimas. Absoliuti santuokinė ištikimybė – tai daugiau ne žmogaus pastangų vaisius, o Dievo ištikimybė: Jis yra šalia mūsų, net jei mes Jį išduodame ar pamirštame. Bažnytinė santuoka reiškia, kad daugiau pasitikima Dievo pagalba nei savaisiais meilės ištekliais. [Youcat 263]

Ne kiekvienas yra pašauktas santuokai. Ir vienas gyvendamas žmogus gali gyventi tikrą gyvenimą. Tokiems žmonėms Jėzus rodo ypatingą kelią, Jis kviečia juos „dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12) gyventi nevedus ir netekėjus.

Daugelis nevedusių vyrų ir neištekėjusių moterų jaučiasi vieniši, savo būklę laikydami trūkumu ir yda. Tačiau žmogus, kuriam nereikia rūpintis nei sutuoktiniu, nei vaikais, yra laisvesnis ir nepriklausomas, turi laiko daryti prasmingus ir svarbius dalykus, kurių nepajėgtų daryti būdamas susituokęs. Galbūt Dievas nori, kad jis rūpintųsi žmonėmis, kuriais niekas nesirūpina. Neretai Dievas tokį žmogų pasikviečia į savo ypatingą Artumą. Tai yra pašaukimas, kai žmogus jaučia, jog dėl „Dangaus Karalystės“ turi atsisakyti sutuoktinio. Žinoma, krikščionybėje pašaukimas niekuomet nesiejamas su santuokos ar seksualumo niekinimu. Savo noru gyventi viengungystėje galima tik meilėje ir iš meilės, tai galingas ženklas, rodantis, jog ryšys su Dievu yra svarbiausias. Viengungis atsisako seksualinių ryšių, bet ne meilės; jis pilnas ilgesio ir aistros pasitinka Kristų, ateinantį Jaunikį (Mt 25, 6). [Youcat 265]

Jungtuvės paprastai turi būti viešos. Jaunikis ir nuotaka turi būti paklausti, ar jie tuokiasi savo noru. Kunigas arba diakonas pašventina žiedus. Jaunieji pasikeičia žiedais ir vienas kitam pažada: „...prisiekiu visada būti tau ištikimas (-a): kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims“, ir duoda vienas kitam įžadą: „... visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.“ Kunigas patvirtina santuoką ir palaimina sutuoktinius.

Bažnyčia pagal jungtuvių apeigas klausia pirma jaunąjį, paskui jaunąją: Vadovas: „*** ar esi rimtai apsigalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti šią savo sužadėtinę?“ Jaunasis: „Esu! (Taip!)“. Vadovas: „*** ar esi rimtai apsigalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už šio savo sužadėtinio? Jaunoji: „Esu! (Taip!)“. Kitus klausimus vadovas užduoda jaunajam ir jaunajai kartu. Vadovas: „Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?“ Jaunasis ir jaunoji: „Pasižadu!“ (Taip!). Vadovas: „Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti, kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?“ Jaunieji: „Sutinkame! (Taip!)“ Vadovas: „Tesuteikia jums Dievas savo malonės, kad tai, ką pažadate, būtų jūsų šeimos gyvenimo pagrindas.“ [Youcat 266]

Bažnyčia labai gerbia žmogaus sugebėjimą laikytis pažado ir susisaistyti ištikimybe visam gyvenimui. Ji reikalauja, kad žmogus ištesėtų savo žodį. Kiekvieną santuoką ištinka krizės. Pokalbiai, bendra malda, kartais ir terapinės priemonės gali parodyti kelią, kaip išbristi iš krizės. Pirmiausia – reikia prisiminti, kad sakramentinėje santuokoje yra ir trečias dalyvis, Kristus, galintis iš naujo įžiebti viltį. Tačiau, jei santuoka nebepakeliama arba net tampa fizine ar dvasiška prievarta, galima atsiskirti. Tai vadinama atsiskyrimu nuo stalo ir lovos, ir apie tai turi būti pranešta Bažnyčiai. Net ir tada, kai kartu nebegyvenama, santuoka galioja.

Žinoma, pasitaiko, kai per santuokos krizę išaiškėja, jog vienas arba ir abu sutuoktiniai nebuvo subrendę santuokai arba neišreiškė visiško santuokinio sutikimo. Tokia santuoka teisiškai yra negaliojanti ir galima iškelti santuokos pripažinimo negaliojančia bylą vyskupijos teisme. [Youcat 269]