3.6 Kodėl kai meldžiuosi, nesulaukiu atsakymo?
Kartais gali atrodyti, tartum Dievas neatsako, kai meldiesi. Vis dėlto Dievas atsako į visas mūsų maldas, nors Jis tai daro savaip. Kartkartėmis mes meldžiamės netinkamai arba prašome netinkamų dalykų.
Jeigu patikime save Dievui visame kame, galime būti tikri, kad mūsų maldų vaisiai dera su Jo planu. Malda pirmiausia yra tavo santykio su Dievu išraiška. Gali iš tiesų pasitikėti Dievu ir neabejoti, kad Jis išklauso mūsų maldas.
Ką daryti, jei patiri, jog malda nepadeda?
Meldžiamasi ne dėl paviršutiniškos sėkmės, bet ieškant Dievo valios ir Jo artumo. Būtent menamas Dievo tylėjimas yra kvietimas žengti žingsnį į priekį – į besąlygišką atsidavimą, beribį tikėjimą, nesibaigiantį laukimą. Besimeldžiantysis privalo Dievui suteikti visišką laisvę kalbėti, kada Jis nori, daryti, ką Jis nori, ir dovanoti save, kaip Jis nori.
Dažnai sakome: meldžiausi – ir nieko nepadėjo. Gal nepakankamai intensyviai meldžiamės? Šventasis Arso klebonas kartą vieno nesėkme besiskundžiančiojo konfratro paklausė: „Meldeisi ir dejavai... o ar tu pasninkavai, budėjai?“ Taip pat gali būti, jog mes Dievo prašome ne tų dalykų. Šventoji Teresė Avilietė kartą yra pasakiusi: „Melsk ne lengvesnių naštų, bet stipresnių pečių!“ [Youcat 507]
Prašykite Šventosios Dvasios, kad padarytų savo buvimą juntamą jūsų gyvenime. Man pačiam mano tėvas ypatingu būdu padėjo pažinti Šventosios Dvasios veikimą būtent tada, kai buvau jūsų amžiaus. Jeigu turėdavau sunkumų, jis pasiūlydavo melstis Šventajai Dvasiai; ir šis jo mokymas parodė man kelią, kuriuo einu iki pat šiandien. Aš kalbu su jumis apie tai, nes esate jauni, koks buvau aš tada. Ir kalbu su jumis apie tai remdamasis daugeliu gyvenimo metų, išgyventų ir sunkiais laikais. [Popiežius Jonas Paulius II, Homilija jauniems žmonėms, 1997 m. balandžio 26 d.]
