3.5 Kodėl malda gali būti tokia sunki arba nuobodi?
Retkarčiais žmonės melsdamiesi patiria sunkumų – galbūt ypač tada, kai atrodė, kad viskas gerai klostosi. Meldžiantis mums kartais reikia ištvermės, ištikimybės ir atkaklumo.
Tačiau neprarask vilties: gali būti tikras, kad Dievas visada su tavimi. Jis visada padeda, kai tau tikrai reikia, nors kartais ir netikėtu būdu. Dievas ištiesia tau ranką, o tu gali Juo pasikliauti (Mt 14, 31) Mt 14, 3: "Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“. Ar drįsi įsikibti?
Kodėl malda yra kova?
Malda yra malonės dovana, tačiau jai visada reikia mūsų ryžtingo atsako, nes besimeldžiantis kovoja su savimi, su savo aplinka ir ypač su gundytoju, darančiu visa, kad tik atitrauktų nuo maldos. Maldos kova neatskiriama nuo dvasinio gyvenimo pažangos. Meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės. [KBKS 572]
Ar esama prieštarų maldai?
Be klaidingų sampratų, daugelis dar mano, kad melstis nėra kada arba kad tai nenaudinga. Susidūrę su kliūtimis ir tariamomis nesėkmėmis, besimeldžiantieji gali nusiminti. Šioms kliūtims įveikti būtinas nuolankumas, pasitikėjimas ir ištvermė. [KBKS 573]
Kodėl malda kartais tampa kova?
Visų laikų dvasingumo mokytojai tikėjimo ir meilės Dievui augimą vadino kova dėl gyvybės ar mirties. Čia mūšio laukas – žmogaus siela. Krikščionio ginklas – malda. Šią kovą gali laimėti savimeilė, galime prarasti save dėl niekingų dalykų, bet galime ir laimėti Dievą.
Kas nori melstis, dažnai iš pradžių turi įveikti savo vidinę menkystę, nerangumą. Kas šiandien vadinama „nuline motyvacija“, buvo žinoma jau dykumos tėvams, ir jie tai vadino vangumu (Akedia). Nenorėjimas Dievo yra rimta dvasinio gyvenimo problema. Ir mūsų laikais kai kas nemato jokios maldos prasmės ir jokiuose kalendoriuose nepalieka jai vietos. Žmogui reikia kovoti su gundytoju, kuris daro viską, kad atitrauktų jį nuo Dievo. Jei Dievas nenorėtų, kad per maldą Jį atrastume, mes šios kovos nelaimėtume. [Youcat 505]
Ar melsdamasis tarsi kalbiesi su savimi?
Malda tuo ir svarbi, kad nuo Aš pereinama prie Tu, iš užsisklendimo – į radikalų atsivėrimą. Kas iš tikrųjų meldžiasi, gali patirti, jog Dievas iš tikrųjų kalba, – dažnai Jis kalba kitaip, nei mes norime ir tikimės.
Tie, kurie daug meldžiasi, sako, kad dažnai po maldos esi visai kitoks, nei buvai prieš maldą. Kartais lūkesčiai išsipildo: pradėjai liūdnas ir buvai paguostas, pradėjai bejėgis – įgijai jėgų. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad norėjai pamiršti nemalonumus, bet pajutai dar didesnį nerimą, norėjai ramybės, o gavai naują užduotį. Tikras susitikimas su Dievu, kaskart atsinaujinantis maldoje, gali pakeisti mūsų supratimą ir apie Dievą, ir apie maldą. [Youcat 506]
Ką daryti, jei patiri, jog malda nepadeda?
Meldžiamasi ne dėl paviršutiniškos sėkmės, bet ieškant Dievo valios ir Jo artumo. Būtent menamas Dievo tylėjimas yra kvietimas žengti žingsnį į priekį – į besąlygišką atsidavimą, beribį tikėjimą, nesibaigiantį laukimą. Besimeldžiantysis privalo Dievui suteikti visišką laisvę kalbėti, kada Jis nori, daryti, ką Jis nori, ir dovanoti save, kaip Jis nori.
Dažnai sakome: meldžiausi – ir nieko nepadėjo. Gal nepakankamai intensyviai meldžiamės? Šventasis Arso klebonas kartą vieno nesėkme besiskundžiančiojo konfratro paklausė: „Meldeisi ir dejavai... o ar tu pasninkavai, budėjai?“ Taip pat gali būti, jog mes Dievo prašome ne tų dalykų. Šventoji Teresė Avilietė kartą yra pasakiusi: „Melsk ne lengvesnių naštų, bet stipresnių pečių!“ [Youcat 507]
Kodėl kartais melsdamasis nieko nejauti ar net nenori melstis?
Išsiblaškymą meldžiantis, vidinės tuštumos ir sausros jausmą, net nenorą melstis – visa tai patiria kiekvienas maldos žmogus. Tuomet likti ištikimam – taip pat melstis.
Net šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ilgą laiką nejuto Dievo meilės. Prieš pat jos mirtį naktį ją aplankė sesuo Celina ir išvydo ją sudėjusią rankas. „Ką čia darai? Juk turėtum pabandyti užmigti“, – pasakė Celina. „Negaliu. Per daug skauda. Bet aš meldžiuosi“, – atsakė šv. Teresė. „Ir ką tu Jėzui sakai?“ – „Nieko Jam nesakau. Aš Jį myliu.“ [Youcat 508]
Nei šeimos reikalai, nei kiti klausimai neturėtų likti dvasinio gyvenimo užribyje. Kristuje kiekviena žmogaus veikla įgauna gilesnę prasmę ir tampa autentišku liudijimu. Tada įsišaknijusi maldos dvasioje siela atsiveria begaliniam ir amžinajam Dievui. Ji siekia tarnauti šiam Dievui ir semtis iš Jo stiprybės bei šviesos, kurios daro jos veiklą krikščioniška. Tikėjimo dėka mes atpažįstame savo gyvenimuose Dievo meilės plano veikimą, atrandame nuolatinį Tėvo, kuris yra danguje, rūpinimąsi. [Popiežius Jonas Paulius II, Homilija Gorzove, 1997 m. birželio 2 d.]
