2.9 Kokių rūšių būna vienuoliai ir vienuolės?
Vienuoliai tėvai, broliai ir seserys vienuolės yra žmonės, nusprendę paskirti save, visą savo gyvenimą bei nuosavybę Dievui ir gyventi tik Jam. Jie laikosi vienuolinės regulos ir dirba savo kontempliatyviame arba apaštaliniame vienuolyne ar už jo ribų.
Tokių vienuolių pavyzdžiai yra Meilės Misionierės (Motinos Teresės įsteigta kongregacija), pranciškonai, jėzuitai ir neturtėlės klarisės. Kiekviena iš šių bendruomenių turi savitą uždavinį. Kai kurios sutelkia dėmesį daugiausia į maldą, kitos darbuojasi mokyklose ar ligoninėse arba atlieka kitas užduotis.
Iš ko sudaryta Dievo tauta?
Dieviškuoju įsteigimu Bažnyčioje yra įšventintųjų tarnautojų, gavusių Šventimų sakramentą ir sudarančių Bažnyčios hierarchiją. Kiti tikintieji vadinami pasauliečiais. Ir tarp vienų, ir tarp kitų yra tikinčiųjų, pašvęstųjų Dievui ypatingu būdu – išpažįstančių evangelinius patarimus: celibato skaistumą, neturtą ir klusnumą. [KBKS 178]
Kas yra pašvęstasis gyvenimas?
Tai vienas iš Bažnyčios pripažintų gyvenimo luomų. Tai laisvas atsakas į ypatingą Kristaus kvietimą, kuriuo pašvęstieji asmenys visiškai atsiduoda Dievui ir, Šventosios Dvasios skatinami, siekia meilės tobulumo. Tokiam pašvęstumui būdingas evangelinių patarimų laikymasis. [KBKS 192]
Kaip pašvęstasis gyvenimas prisideda prie Bažnyčios misijos?
Pašvęstuoju gyvenimu dalyvaujama Bažnyčios misijoje per visišką atsidavimą Kristui ir broliams, liudijant dangaus karalystės viltį. [KBKS 193]
Kas sudaro vieną, šventą, visuotinę apaštalinę Bažnyčią?
Bažnyčią sudaro pasauliečiai ir dvasininkai (kleras). Jie visi pagal kilnumą ir veikimą yra lygūs Dievo vaikai. Jie atlieka lygiavertes, bet skirtingas užduotis. Pasauliečių pasiuntinystė – tai visą pasaulį kreipti Dievo Karalystės link. Jiems tarnauja bažnytinio vadovavimo, mokymo ir šventinimo tarnystei paskirti žmonės (dvasininkai). Tarp vienų ir kitų yra krikščionių, kurie, davę skaistybės, neturto ir klusnumo įžadus, pasiaukoja Dievui (pvz., pašvęstojo gyvenimo asmenys).
Kiekvieno krikščionio uždavinys – gyvenimu liudyti Evangeliją. Tačiau Dievas kiekvienam žmogui davė atskirą kelią. Vienus Jis siunčia į pasaulį kaip pasauliečius, kad ir šeimoje, ir profesinėje veikloje skleistų Dievo Karalystę. Krikštu ir Sutvirtinimu Jis suteikia jiems visas reikalingas Šventosios Dvasios dovanas. Kitiems Jis paveda ganytojo tarnybą; jie turi vadovauti savo tautai, ją mokyti ir šventinti. Niekas savo jėgomis nepajėgtų įvykdyti šios užduoties; Dievas pats turi juos išsiųsti ir į kelionę įduoti per šventimus suteiktą dievišką galią. Tuomet jie gali veikti Kristaus vardu ir teikti sakramentus. [Youcat 138]
Kodėl Jėzus nori, kad kai kurie žmonės pasirinktų neturtą, nesusituokusiųjų skaistumą ir klusnumą?
Dievas yra Meilė. Jis trokšta ir mūsų meilės. Viena iš mylinčio žmogaus atsidavimo Dievui formų yra gyventi taip, kaip Jėzus gyveno – neturtingai, skaisčiai ir paklusniai. Kas taip gyvena, to galva, širdis ir rankos laisvos Dievui ir žmonėms.
Vis atsiranda žmonių, kurie leidžiasi Jėzaus taip užvaldomi, kad „dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12) paaukoja Dievui viską – net tokias brangias dovanas kaip savo turtą, savo nuomonę, sprendimus ir santuokinę meilę. Toks gyvenimas pagal Evangelijos patarimus visiems krikščionims parodo, kad šis pasaulis – dar ne viskas. Tik susitikimas akis į akį su dieviškuoju Sužadėtiniu padaro žmogų tikrai laimingą. [Youcat 145]
Nuo pirmųjų vienuolių iki šiandienių „naujųjų bendruomenių“ kiekviena pašvęstojo gyvenimo forma kilo iš Dvasios kvietimo sekti Kristumi taip, kaip moko Evangelija. Steigėjams ir steigėjoms Evangelija buvo absoliuti taisyklė, o visos kitos laikytos skirtomis Evangelijai išreikšti bei padėti ja pilnatviškai gyventi. Jų <...> įžadai prasmingi tik tada, kai jais įgyvendinama ši aistringa meilė. [Popiežius Pranciškus, Laiškas pašvęstiesiems asmenims, 2014 m. lapkričio 21 d.]
