1.36 Ar tai Dievo valia, kad miršta žmonės?
Pradiniame Dievo plane mirties nebuvo. Mirtis tapo žmogaus gyvenimo dalimi tik dėl pirmųjų žmonių nuodėmės. Padarydami šią nuodėmę, jie atmetė Dievą . Bet Dievas vis tiek nori, kad gyventume amžinai. Tačiau amžinai gyventi šioje žemėje su visais jos vargais ir kančiomis visai nebūtų nuostabu! Jėzus atėjo į žemę, mirė ant kryžiaus ir buvo Dievo prikeltas, kad panaikintų šios pirmosios nuodėmės pasekmes .
Jėzaus dėka po mirties galime amžinai gyventi danguje . Patekti į dangų galime sekdami Jėzumi ir gyvendami meilės santykyje su Dievu bei savo artimu.
Jei Dievas visagalis ir rūpestingas, tai kodėl egzistuoja blogis?
Atsakyti į šį skausmingą ir slėpiningą klausimą gali tik krikščionių tikėjimo visuma. Dievas jokiu būdu, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, nėra blogio priežastis. Jis nušviečia blogio slėpinį per savo Sūnų Jėzų Kristų, mirusį ir prisikėlusį, kad būtų nugalėtas didelis moralinis blogis, kuris yra žmonių nuodėmė ir kitų blogybių šaknis. [KBKS 57]
Kodėl Dievas leidžia egzistuoti blogiui?
Tikėjimas mums teikia tikrumo, kad Dievas neleistų egzistuoti blogiui, jei iš blogio negalėtų kilti gėris. Dievas tai nuostabiai įgyvendino Kristaus mirtimi ir prisikėlimu; iš didžiausio moralinio blogio – Sūnaus nužudymo Dievas iš tiesų išgavo didžiausias gėrybes – Kristaus pašlovinimą ir mūsų atpirkimą. [KBKS 58]
Ką reiškia mirti Kristuje Jėzuje?
Tai reiškia mirti Dievo malonėje be mirtinosios nuodėmės. Kas tiki į Jėzų Kristų ir seka jo pavyzdžiu, tas gali paversti savo mirtį klusnumo ir meilės Tėvui aktu. „Štai tikras žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11). [KBKS 206]
Kaip Kristus mums padeda mirties valandą, kai Juo pasitikime?
Kristus ateina mūsų pasitikti ir veda mus į Amžinąjį gyvenimą. „Ne mirtis mane pasiims, bet Dievas“ (šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė).
Prisiminus Jėzaus kančią ir mirtį, mums net mirti gali būti lengviau. Pasitikėjimo Tėvu ir meilės Jam aktu mes galime, kaip Jėzus ant Alyvų kalno, pasakyti „taip“ – taigi paaukoti vadinamąją dvasinę auką. Taip mirštantysis susivienija su Kristaus Auka ant kryžiaus. Kas taip miršta, pasitikėdamas Dievu ir susitaikinęs su žmonėmis, taigi be sunkios nuodėmės, yra kelyje į bendrystę su prisikėlusiu Kristumi. Mirtis nenumeta mūsų giliau nei į Jo rankas. Mirusysis iškeliauja ne į nebūtį, bet grįžta namo pas Meilės Dievą, kuris jį sukūrė. [Youcat 155]
Nes Dievas ne tik sukūrė mus iš nieko; bet Jis davė mums dovanai, Žodžio malone, gyvenimą, derantį su Dievu. Tačiau žmonės, atmetę amžinus dalykus ir, velnio patariami, nusigręžę į nykstančius dalykus, tapo savo pačių sunykimo mirtyje priežastimi. [Šv. Atanazas, Apie Žodžio įsikūnijimą, 5 sk. (MG 25, 104)]
