1.2 Bet rimtai: ar Adomo ir Ievos istorija tikra?
Pasakojimas apie Adomo ir Ievos sukūrimą nėra detali ataskaita. Tačiau jis tikrai daug pasako apie žmonių ryšį su Dievu ir vienas kitu. Dievo kūryba yra gerai apgalvota: mes buvome sukurti pagal planą. Dievas tarsi paliko mumyse savo pirštų antspaudus ir dėl to esame panašūs į Jį (Pr 1, 26)Pr 1, 26: Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“.
Taigi turime išskirtinį vaidmenį pasaulyje, kuris susijęs su įpareigojimu rūpintis visa kūrinija. Dievas mus sukūrė, nes mus myli. Kadangi esame sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą, kiekvienas iš mūsų savo gelmėje nešiojamės paslėptą Dievo troškimą. Šis įgalina mus mylėti Dievą ir savo artimą.
Ar žmogus kūrinijoje turi išskirtinę vietą?
Taip. Žmogus yra kūrinijos viršūnė, nes Dievas jį sukūrė pagal savo paveikslą (Pr 1, 27).
Sukurtas žmogus labai skiriasi nuo visų kitų Jo kūrinių. Žmogus yra asmuo, vadinasi, galintis savo valia ir protu apsispręsti už arba prieš Meilę. [Youcat 56]
Kas liepiama septintu įsakymu?
Septintu įsakymu liepiama gerbti kito gėrybes, puoselėjant teisingumą ir meilę, susivaldymą ir solidarumą. Juo ypač reikalaujama laikytis duotų pažadų ir sudarytų sutarčių; atitaisyti padarytą neteisybę ir grąžinti pavogtas gėrybes; gerbti kūrinijos integralumą, protingai ir saikingai naudojantis pasaulio mineralų, augalijos ir gyvūnijos ištekliais, ypač atsižvelgiant į rūšis, kurioms gresia išnykimas. [KBKS 506]
Kaip mes privalome elgtis su kūrinija?
Mes vykdome Dievo Kūrėjo mums pavestą užduotį, kai nuosekliai puoselėjame žemę kaip mūsų gyvenamą aplinką, pripažindami jos dėsnius, saugodami rūšių įvairovę, grožį, atsinaujinančius išteklius, kad būsimoms kartoms būtų gera joje gyventi.
Pradžios knygoje rašoma: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1, 28). „Valdykite ją“ – nėra absoliuti teisė savavališkai ir be atodairos elgtis su negyvąja ir gyvąja gamta, gyvūnais ir augalais. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, vadinasi, turi būti rūpestingas Dievo kūrinijos piemuo ir sergėtojas. Juk pasakyta: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15). [Youcat 436]
Kaip privalome elgtis su gyvūnais?
Gyvūnai yra kūriniai, kaip ir mes, tad jiems turime būti palankūs ir jais džiaugtis, kaip Dievas jais džiaugiasi.
Gyvūnai taip pat yra jaučiantys Dievo kūriniai. Darome nuodėmę juos kankindami, palikdami likimo valiai ir be reikalo žudydami. Tačiau meilę žmogui privalu laikyti aukštesne meile nei meilę gyvūnui. [Youcat 437]
Kodėl svarbu teigti: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1)?
Todėl, kad kūrimas yra visų dieviškųjų išganymo sumanymų pamatas; jis parodo Dievo visagalę ir išmintingą meilę; jis yra pirmas žingsnis į vienatinio Dievo sandorą su savo tauta; tai viršūnę Kristuje pasiekiančios išganymo istorijos pradžia; tai pirmas atsakas į pamatinius žmogaus kilmės ir paskirties klausimus. [KBKS 51]
Ar gamtos mokslai neigia Kūrėją?
Ne. „Dievas sukūrė pasaulį“ – tai ne pasenusi gamtos mokslų tezė. Tai teologinis teiginys, taigi teiginys, reiškiantis, kad pasaulio kilmė yra dieviška.
Pasakojimas apie Pasaulio sukūrimą – tai ne gamtos mokslų aiškinamasis pasaulio pradžios modelis. Teologiniu teiginiu „Dievas sukūrė pasaulį“ nusakomas pasaulio santykis su Dievu. Dievas norėjo pasaulio, Jis juo rūpinasi ir jį atbaigs. Nė vienas daiktas pats savaime neatsirado, savo buvimą jis gavo iš Kūrėjo, ir tai yra elementari tiesa. [Youcat 41]
Kas sukūrė pasaulį?
Vien tik Dievas, esantis anapus laiko ir erdvės, iš nieko sukūrė pasaulį ir pašaukė visus į būtį. Visa, kas yra, priklauso nuo Dievo ir todėl egzistuoja, kad Dievas to nori.
Pasaulio sukūrimas yra bendras Švenčiausiosios Trejybės darbas. Tėvas yra Kūrėjas, Visagalis Dievas. Sūnus yra pasaulio Prasmė, Ašis ir Širdis: „Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje“ (Kol 1, 16). Tik susipažinę su Kristumi sužinome, dėl ko pasaulis yra, ir suprantame, jog pasaulio tikslas vienas vienintelis: eiti Viešpaties Tiesos, Gėrio ir Grožio link. Šventoji Dvasia visa tai palaiko: „Dvasia teikia gyvybę“ (Jn 6, 63). [Youcat 44]
Kodėl Pradžios knygoje Sukūrimas vaizduojamas kaip šešių dienų darbas?
Poilsio diena baigiamos darbo savaitės simbolis rodo, kaip kūrinija gerai, gražiai ir išmintingai sutvarkyta.
Šešių dienų darbo simbolikoje atskleidžiami svarbūs dėsniai: 1. Nėra nieko, kas būtų gavęs buvimą ne iš Dievo Kūrėjo; 2. Kiekvienas kūrinys yra savaip geras; 3. Net tai, kas tapo blogiu, turi gerą pradmenį; 4. Būtybės ir daiktai yra sukurti ir vieni nuo kitų priklausomi, tarpusavyje susiję; 5. Kūrinijos tvarka ir darna rodo nepaprastą Dievo Gerumą ir Grožį; 6. Kūrinijoje yra hierarchija: žmogus yra aukštesnis už gyvūną, gyvūnas už augalą, augalas už negyvąją gamtą; 7. Kūrinijos tikslas – Didysis pokylis, kai Kristus pasaulį pasiims ir visa bus viena Dieve. [Youcat 46]
Kodėl Dievas septintą dieną ilsėjosi?
Dievo poilsis po darbo rodo, jog Dievas baigė Sukūrimą, kuriam nieko negali pridėti žmogiškosios pastangos.
Nors dirbantis žmogus yra jaunesnysis savo Kūrėjo partneris (Pr 2, 15), jis negali išganyti žemės savo pastangomis. Kūrinijos tikslas yra naujas dangus ir nauja žemė (Iz 65, 17), kurie mums dovanojami išganymu. Todėl sekmadienio poilsis, išankstinis mėgavimasis dangiškąja ramybe ir palaima, yra daug svarbesnis nei darbas, kuris tam mus rengia. [Youcat 47]
Kodėl Dievas sukūrė pasaulį?
„Pasaulis sukurtas Dievo garbei“
(Vatikano I Susirinkimas).
Sukūrimo priežastis yra meilė. Sukūrimu pasireiškia Dievo garbė ir šlovė. Todėl Dievą garbinti – tai ne Jam ploti: juk žmogus nėra kuriamojo Dievo darbo žiūrovas. Garbinti Dievą – tai kartu su visa kūrinija dėkingai džiaugtis savo būtimi. [Youcat 48]
Jei ištikimai ir išmintingai suvoksime mūsų sukūrimo pradžią, suprasime, jog žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą, kad galėtų sekti savo Kūrėju, ir jog mūsų giminė įgyja savo aukščiausią prigimtinį kilnumą, dieviškojo gerumo pavidalui atsispindint mumyse lyg veidrodyje. Ir neabejotinai šį pavidalą Išganytojo malonė kasdien mumyse atkuria, jei tik tai, kas nupuolė pirmajame Adome, yra pakeliama antrajame. [Šv. Leonas Didysis, Pamokslai, Nr. 12, 1 (ML 54, 168)]
Simbolinė Biblijos kalba mums sako, kad Dievas vyrui ir moteriai padarė kailio drabužius ir aprengė juos prieš ištremdamas iš Edeno sodo (plg. Pr 3, 21). Šis švelnumo gestas reiškia, kad Dievas nenori mūsų paleisti nuogų ir palikti nusidėjėlių likimui. [Popiežius Pranciškus, Bendrosios audiencijos katechezė, 2015 m. rugsėjo 16 d.]
