3.54 Kokia yra maronitų rito struktūra?
Maronitų liturgijos šaknys yra Senojo Testamento liturgijoje. Šiuolaikinį maronitų ritą sudaro trys dalys.
Pasiruošimas: Duona ir vynas paruošiami prie šoninio stalo. Tada kunigas ir tikintieji pasirengia patys: jie prašo Dievo atleisti jų nuodėmes ir padėti gerai švęsti liturgiją. Po to skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai , sakoma homilija ir išpažįstamas tikėjimas.
Anafora: Maldos, vadinamos anafora, metu duona ir vynas atnešami Dievui ir tampa Jėzaus Kūnu ir Krauju . Kaip ir lotynų rito atveju, paskui eina dėkojimo malda ir šaukiamasi Šventosios Dvasios.
Komunija: Tuomet tikintieji priima Kristaus Kūną ir Kraują, kuris paprastai teikiamas, naudojant specialų šaukštą. Liturgija užbaigiama padėkos ir palaiminimo maldomis.
Ką Eucharistija reiškia Bažnyčios gyvenime?
Tai viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Eucharistijoje savo aukščiausią tašką pasiekia Dievo pašventinamasis veikimas mūsų atžvilgiu ir jam teikiamas mūsų kultas. Ji apima visą dvasinį Bažnyčios gėrį – patį Kristų, mūsų Velykas. Eucharistija išreiškia ir sukuria dieviškojo gyvenimo bendrystę ir Dievo tautos vienybę. Švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar vienijamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo. [KBKS 274]
Kaip vadiname Jėzaus Vakarienę, Jėzaus Pokylį su mumis ir kodėl?
Skirtingi pavadinimai rodo begalinį slėpinį: šventoji Auka, šv. Mišios, šv. Mišių Auka – Viešpaties Vakarienė, Pokylis – Duonos laužymas – Eucharistinis susirinkimas – Kančios, Mirties ir Prisikėlimo minėjimas – Šventoji ir Dieviškoji liturgija, šventieji Slėpiniai – šventoji Komunija.
Šventoji Auka, šv. Mišios, šv. Mišių Auka: kai švenčiame Eucharistiją, sudabartiname vienintelę Kristaus Auką, kuri atbaigia ir pranoksta visas kitas aukas. Bažnyčia ir tikintieji atsiduodami įsijungia į Kristaus Auką. Žodis „mišios“ yra kilęs iš lotyniško pabaigos posakio: Ite, missa est – eikite, esate siunčiami!
Viešpaties Vakarienė: kiekviena švenčiama Eucharistija visada yra Vakarienė, kurią Kristus šventė su savo mokiniais, ir kartu išankstinis ženklas to Pokylio, kurį Viešpats dienų pabaigoje švęs su savo atpirktaisiais, išganytaisiais. Ne mes, žmonės, rengiame liturgiją – tai Viešpats kviečia mus į liturgiją ir joje pats slėpiningai yra su mumis.
Duonos laužymas: duonos laužymu, senu žydų valgymo papročiu, Jėzus pasinaudojo per Paskutinę vakarienę norėdamas išreikšti savo pasiaukojimą „už mus visus“ (Rom 8, 32). Iš duonos laužymo mokiniai atpažino Jį, kai Jis prisikėlė. Duonos laužymu pirmieji krikščionys vadino liturginį Viešpaties Vakarienės šventimą.
Eucharistinis susirinkimas: Viešpaties Vakarienė yra ir dėkingų tikinčiųjų susirinkimas, regima Bažnyčios išraiška.
Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo atminimas: Eucharistijoje bendruomenė švenčia ne save pačią, bet kaskart iš naujo atranda ir švenčia išganingą Kristaus perėjimą iš kančios ir mirties į gyvenimą.
Šventoji ir Dieviškoji liturgija, Šventieji slėpiniai: kai švenčiama Eucharistija, dangiškoji ir žemiškoji Bažnyčios susijungia į vieną bendrą šventę. Kadangi eucharistinės aukos atnašos, kuriose esti Kristus, yra švenčiausias dalykas pasaulyje, jas vadiname ir Švenčiausiuoju Sakramentu.
Šventoji Komunija: šventosiose Mišiose susivienijame su Kristumi, o per Jį ir vienas su kitu, todėl Eucharistija yra ir šv. Komunija (communio – bendrystė, bendravimas).
[Youcat 212]
