4.28 Ar abortas yra blogai?
Labai liūdna, kai motina jaučiasi priversta svarstyti apie abortą. Abortas yra tyčinis nėštumo nutraukimas. Tai negali būti gerai, nes yra susiję su tyčiniu žmogaus gyvenimo užbaigimu. Kiekvienas abortas sukelia vaiko mirtį.
Nors embrionas dar yra mažas, jis yra žmogus, kilnus ir turintis savo teises. Kaip ir kiekvienas vyras ar moteris, šis mažas asmuo turi teisę į savo gyvybę. Ta gyvybė prasideda akimirką, kai kiaušialąstė apvaisinama spermatozoidu. Nuo to momento embrionas yra unikalus asmuo , turintis teisę į savo tėvų priežiūrą ir apsaugą bei saugią aplinką, kurioje galėtų augti.
Kas draudžiama penktu įsakymu?
Kaip esmingai priešingi moraliniam įstatymui, penktu įsakymu draudžiami šie dalykai:
- tiesioginė ir tyčinė žmogžudystė bei bendrininkavimas joje;
- tiesioginis abortas, siektas kaip tikslas ar priemonė, taip pat bendrininkavimas jame, užtraukiantys ekskomuniką, nes žmogaus neliečiamybė absoliučiai gerbtina ir saugotina nuo pat jo pradėjimo;
- tiesioginė eutanazija, per kurią veiksmu arba tyčiniu neveiklumu nutraukiama gyvybė neįgaliesiems, ligoniams ar mirštantiesiems;
- savižudybė ir savanoriškas bendrininkavimas joje kaip sunkus nusižengimas teisingai Dievo, savo paties ir artimo meilei; atsakomybę už ją gali didinti keliamas papiktinimas ir mažinti psichikos sutrikimai arba didelė baimė.
[KBKS 470]
Kodėl nutraukti nėštumo neleistina jokioje embriono raidos fazėje?
Dievo duotas gyvenimas yra tiesioginė Dievo nuosavybė, todėl gyvybė yra šventa ir neliečiama nuo pirmos jos pradėjimo akimirkos. „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau“ (Jer 1, 5).
Tik vienas Dievas yra gyvenimo ir mirties Viešpats. Nė vienas gyvenimas niekam, išskyrus Jį, nepriklauso. Kiekvienas kūdikis nuo pradėjimo momento turi teisę gyventi. Nuo pat pradžių dar negimęs žmogus yra atskiras asmuo, į kurio teises niekam iš išorės nevalia kėsintis: nei valstybei, nei gydytojui, net pačiai motinai. Griežta Bažnyčios pozicija šiuo klausimu nėra gailestingumo stoka, ji tik parodo, kokia nepataisoma žala padaroma nekaltai žuvusiam kūdikiui, jo tėvams ir visai visuomenei. Ginti nekaltą gyvybę yra viena iš kilniausių valstybės užduočių. Kai valstybė nevykdo šios užduoties, pati griauna teisinės valstybės pamatus. [Youcat 383]
Šventojo Rašto tekstuose tyčinio aborto klausimas nė karto neminimas, dėl to jis ten nėra tiesiogiai pasmerktas. Tačiau juose ryškėja tokia didi pagarba žmogui motinos įsčiose, kad logiška Dievo įsakymą „Nežudyk“ praplėsti, taikant jį ir negimusiam kūdikiui <...> Per visą du tūkstančius metų trukusią krikščionybės istoriją to paties mokymo nuolatos laikėsi Bažnyčios Tėvai, jos Ganytojai ir Mokytojai. Net mokslinės ir filosofinės diskusijos apie tikslų dvasinės sielos įkvėpimo momentą nėra sukėlę mažiausios abejonės dėl moralinio abortų pasmerkimo. [Popiežius Jonas Paulius II, Evangelium Vitae, 61]
