3.11 Kokios rūšies yra „Tėve mūsų“ malda?
Vadindamas Dievą „Tėve mūsų“ (Mt 6, 9-13) Mt 6, 9-13: Todėl melskitės taip: 'Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto', parodai, jog tiki, kad Dievas mus sukūrė ir todėl yra mūsų Tėvas. Mes meldžiame Jo Karalystės atėjimo ir jau dabar galime atpažinti Dievo Karalystės ženklus geruose dalykuose, kuriuos aplink save patiriame.
Sakydamas „Teesie tavo valia“, prašai, kad tavo valia atitiktų Dievo valią. Galop tik vykdydamas Dievo valią gali tapti tikrai laimingu. #TwGOD programėlėje rasi „Tėve mūsų“ maldą daugeliu kalbų.
Kokia yra Tėve mūsų vieta Šventajame Rašte?
Tėve mūsų yra „visos Evangelijos apibendrinimas“ (Tertulijonas) ir „tobuliausia malda“ (šv. Tomas Akvinietis). Kalno pamokslo (Mt 5–7) viduryje šios maldos forma išreikštas esminis Evangelijos turinys. [KBKS 579]
Kodėl sakome: „Tėve mūsų“?
Žodžiu mūsų išreiškiamas visiškai naujas santykis su Dievu. Melsdamiesi Tėvui, garbiname ir šloviname jį su Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Mes esame jo tauta Kristuje, o jis yra mūsų Dievas dabar ir per amžius. Apie Tėvą sakome mūsų dėl to, kad Kristaus Bažnyčia yra daugelio „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32) brolių ir seserų bendrystė. [KBKS 584]
Kokia yra Viešpaties maldos sandara?
Ją sudaro septyni prašymai Dievui Tėvui. Pirmi trys, veikiau teologiškojo pobūdžio, veda mus pas jį dėl jo šlovės: meilei būdinga galvoti pirmiausia apie mylimąjį. Jais parodoma, ko pirmiausia turėtume jo prašyti: jo vardo pašventinimo, jo karalystės atėjimo, jo valios įgyvendinimo. Paskutiniais keturiais prašymais gailestingumo Tėvui pateikiami mūsų vargai ir lūkesčiai. Mes prašome, kad jis pamaitintų mus, atleistų mums, palaikytų mus gundomus ir išlaisvintų iš piktojo. [KBKS 587]
Ką reiškia: „Neleisk mūsų gundyti“?
Prašome Dievo Tėvo nepalikti mūsų vienų gundymo galiai. Prašome Šventosios Dvasios išmokyti skirti, viena vertus, išmėginimą, leidžiantį mums augti gėriu, ir pagundą, vedančią į nuodėmę bei mirtį, antra vertus, buvimą gundomam ir pritarimą gundymui. Šis prašymas suvienija mus su Jėzumi, pagundą įveikusiu malda. Juo meldžiama budrumo ir ištvermės iki galo malonės. [KBKS 596]
Kaip kalbama Viešpaties malda „Tėve mūsų“?
Tėve mūsų, kuris esi danguje!
Teesie šventas Tavo vardas,
teateinie Tavo Karalystė,
teesie Tavo valia,
kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk mus nuo pikto.
Tavo valdžia ir galybė,
ir garbė per amžius. Amen.
Lotynų kalba :
Pater noster, qui es in caelis;
sanctificetur nomen tuum; adveniat regnum tuum,
fiat voluntas tua, sicut in caelo et in terra.
Panem nostrum quotidianum da nobis hodie;
et dimitte nobis debita nostra,
sicut et nos dimittimus debitoribus nostris;
et ne nos inducas in tentationem;
sed libera nos a malo.
Quia tuum est regnum, et potestas, et gloria
in saecula. Amen.
„Tėve mūsų“ yra vienintelė malda, kurios Jėzus išmokė savo mokinius (Mt 6, 9–13; Lk 11, 2–4). Todėl ji vadinama ir Viešpaties malda. Visų krikščioniškų konfesijų tikintieji kalba ją kasdien – ir pamaldose, ir individualiai. Sakinys „Tavo valdžia...“ žinomas jau iš Dvylikos apaštalų mokymo (Didachė, apie 150 m.) ir gali būti pridedamas prie maldos „Tėve mūsų“. [Youcat 511]
Kodėl mes visiškai pasitikėdami drįstame vadinti Dievą mūsų Tėvu?
Dievą Tėvu vadinti galime todėl, kad Jėzus mus pakvietė pas save ir padarė Dievo vaikais. Bendrystėje su Juo, esančiu „Tėvo prieglobstyje“ (Jn 1, 18), galime sakyti „Aba, Tėve!“ [Youcat 515]
Kaip mus keičia malda „Tėve mūsų“?
Iš maldos „Tėve mūsų“ galime džiugiai nustebę suvokti, kad visi esame vieno Tėvo vaikai. Mūsų visų bendras pašaukimas yra šlovinti savo Tėvą ir gyventi visiems kaip „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32).
Dievas Tėvas kiekvieną savo vaiką myli vienoda išskirtine meile, tarsi kiekvienas būtų vienintelė Jo palankumo verta būtybė, todėl mes turime būti pilni džiaugsmo, dėmesio bei meilės ir vieni su kitais elgtis atitinkamai, kad kiekvienas galėtų būti džiaugsmą keliantis stebuklas, koks jis yra Dievo akyse. [Youcat 517]
Kodėl žmogus gyvas ne vien duona?
„Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ (Mt 4, 4; pagal Įst 8, 3)
Šis posakis iš Šventojo Rašto mums primena, kad žmonėms būdingas ir medžiaginiais dalykais nenumalšinamas sielos alkis. Stokojant duonos galima numirti, bet galima mirti ir dėl to, kad gavai vien duonos. Mūsų sielos gelmes maitina Tas, kuris turi „amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68) ir maisto, kuris negenda (pagal Jn 6, 27), – šventąją Eucharistiją. [Youcat 523]
Ką norime pasakyti prašymu „gelbėk mus nuo pikto“?
„Piktu“ maldoje „Tėve mūsų“ įvardijama ne kokia nors blogio dvasia, jėga ar energija, o asmuo, kuris Šventajame Rašte vadinamas gundytoju, melo tėvu, šėtonu ar velniu.
Niekas neneigs, kad blogis pasaulyje turi pražūtingą galią, kad mus supa šėtoniški kuždesiai, įkalbinėjimai, kad istorijoje dažnai nutinka demoniškų dalykų. Tik Šventasis Raštas vadina dalykus tikraisiais vardais: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais“ (Ef 6, 12). Malda prašydami gelbėti mus nuo pikto išsakome Dievui viso pasaulio bėdą, skurdą ir vargą, o embolizmo žodžiais prašome, kad Dievas Visagalis išvaduotų mus nuo viso blogio. [Youcat 526]
Kodėl maldą „Tėve mūsų“ baigiame žodžiu „Amen“?
Nuo seniausių laikų krikščionys, kaip ir žydai, visas savo maldas baigia žodžiu „Amen“, kuris reiškia „Taip, tebūnie“.
Kai „Amen“ sakome savo žodžiams, „Amen“ – savo gyvenimui ir savo likimui, „Amen“ – mūsų laukiančiam džiaugsmui, susijungia dangus ir žemė, o mes pasiekiame savo tikslą – mus pradžioje sukūrusią Meilę. [Youcat 527]
Jūsų lūpose arba bent jau jūsų širdžių gilumoje išlieka Viešpaties malda, prasidedanti žodžiais „Tėve mūsų“. Malda, kuri atskleidžia Tėvą ir kartu patvirtina, kad žmonės yra vienas kitam broliai ir seserys, kurių pati prigimtis priešinga programoms, grindžiamoms bet kokios formos konflikto tarp žmonių principu. „Tėve mūsų“ nukreipia žmonių širdis nuo priešiškumo, neapykantos, smurto, terorizmo, diskriminacijos – nuo situacijų, kuriose paminamas žmogaus kilnumas ir jo teisės. [Popiežius Jonas Paulius II, Dilecti Amici, 15]
