1.19 Ar turėčiau laikytis visų Biblijos taisyklių?
Jėzus atėjo į pasaulį ne panaikinti Senojo Testamento įsakų, bet juos įvykdyti. Naujasis Testamentas paaiškina Senąjį Testamentą. Kai kurie bibliniai įsakai daugiau nebegalioja, nes Jėzus davė mums aukštesnį įsakymą, kuris paremtas artimo meile. Pavyzdžiui, Jėzus mums sako, kad mylėti savo priešus yra geriau negu siekti atkeršyti, kai mums nutinka kažkas blogo.
Kiti įsakai, tokie kaip Dešimt įsakymų, tebegalioja. Bažnyčia, vadovaujant Šventajai Dvasiai, padeda mums suprasti, kurie įsakai vis dar taikytini, o kurie ne.
Kodėl Šventasis Raštas moko tiesos?
Kadangi Šventojo Rašto autorius yra pats Dievas, Šventasis Raštas vadinamas įkvėptu ir neklaidingai moko mūsų išganymui būtinų tiesų. Iš tiesų Šventosios Dvasios įkvėpti žmogiškieji autoriai užrašė tai, ko Dievas norėjo mus išmokyti. Tačiau krikščionių tikėjimas yra ne „knygos religija“, bet Dievo žodžio, kuris yra „ne nebylus užrašytasis žodis, bet įsikūnijęs gyvasis Žodis“ (šv. Bernardas Klervietis). [KBKS 18]
Kaip Šventasis Raštas gali būti Tiesa, jei ne viskas, kas jame parašyta, yra teisinga?
Perteikti mums istorijos ar gamtos mokslų žinias – nėra Biblijos tikslas. Be to, įkvėptieji autoriai buvo savo meto vaikai. Jų supratimas atitiko jų laikus ir aplinką ir kartais jie buvo klaidingo suvokimo kaliniais. Tačiau viskas, ką žmogus turi žinoti apie Dievą ir apie savo išganymo kelią, Šventajame Rašte perteikta tiksliai ir be jokios klaidos. [Youcat 15]
Kas vienija Senąjį ir Naująjį Testamentą?
Raštas yra vienas, nes yra vienintelis Dievo Žodis, vienintelis Dievo išganymo sumanymas, vienintelis dieviškasis abiejų Testamentų įkvėptumas. Senasis Testamentas parengia Naujajam, o Naujajame išsipildo Senasis. Jiedu nušviečia vienas kitą. [KBKS 23]
Kokią reikšmę krikščioniui turi Senasis Testamentas?
Senajame Testamente Dievas apsireiškia kaip pasaulio Kūrėjas ir Palaikytojas bei žmonių Vadovas ir Ugdytojas. Ir Senojo, ir Naujojo Testamento raštai yra Dievo žodis. Be Senojo Testamento negalima suprasti Jėzaus.
Senajame Testamente prasideda didžioji tikėjimo mokymo istorija, kuri Naujajame Testamente daro lemiamą posūkį ir baigsis antruoju Kristaus atėjimu. Tačiau Senasis Testamentas nėra vien tik Naujojo Testamento prologas. Įsakymai ir pranašystės Senosios Sandoros tautai ir jame duoti pažadai visiems žmonėms niekada nebuvo atšaukti. Senosios Sandoros knygose glūdi nepamainomi maldos lobiai ir išganinga išmintis; ypač psalmės tinka kiekvienos dienos pamaldoms bažnyčioje. [Youcat 17]
Kokią reikšmę krikščioniui turi Naujasis Testamentas?
Naujajame Testamente atskleidžiamas dieviškasis Apreiškimas. Keturios Evangelijos – pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną – yra Šventojo Rašto širdis ir neįkainojamas Bažnyčios lobis. Jose Dievo Sūnus pasirodo, koks Jis yra, ir susitinka su mumis.
Apaštalų darbai supažindina mus su Bažnyčios ištakomis ir su Šventosios Dvasios veikimu. Apaštalų laiškuose parodytas žmonių gyvenimas ir visos jo pusės Kristaus šviesoje. Apreiškime Jonui pranašaujama apie būsimą laikų pabaigą.
Jėzus yra viskas, ką Dievas norėjo mums pasakyti. Visas Senasis Testamentas ruošia Dievo Sūnaus tapimą žmogumi. Visi Dievo pažadai išsipildo per Jėzų Kristų. Būti krikščionimi, vadinasi, vis glaudžiau vienytis su Kristaus gyvenimu. Tam reikia skaityti Evangelijas ir jomis gyventi. Madlena Delbrel (Madaleine Delbrêl) sako: „Per Savo žodį Dievas mums parodo, kas Jis yra ir ko trokšta; Jis tai mums sako kasdien ir visą mūsų gyvenimą. Laikydami rankose Evangelijas turime atsiminti, kad jose gyvena Žodis, trokštantis į mus įsikūnyti, norintis mus sukrėsti, kad mes pradėtume Jo gyvenimą iš naujo, naujoje vietoje, nauju laiku, naujoje žmonių aplinkoje.“[Youcat 18]
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kaip jis pats sakė Evangelijoje, palenkė mus savo jungui ir naštai, kurie yra lengvi. Todėl Jis savo naujųjų žmonių bendruomenę įpareigojo <...> viskam, kas giriama kanoniniuose raštuose, išskyrus naštas, aptinkamas penkiose Mozės knygose, kurios senovės žmonėms primetė vergovę pagal jų būdą ir pranašiškus laikus, kuriais jie gyveno. [Šv. Augustinas, Laiškai, Nr. 54 (ML 33, 200)]
