4.16 Kuriam šventajam melstis? Jų tiek daug!
Daugybė šventųjų kiekvienas savaip parodo, kokia didelė yra Dievo meilė mums. Gyvendami jie visiškai pasitikėjo Jėzumi ir todėl tapo mums pavyzdžiu . Šventieji meldžiasi už mus danguje ir mes galime prašyti jų maldos.
Prisiminkime, pavyzdžiui, šv. Lidviną iš Schidamo, šv. Ritą iš Kašios ir šv. Antaną iš Paduvos. Kiekvienas iš šių šventųjų savitu būdu yra mums pavyzdys. Jų tikėjimas ir ištikimybė Dievui padėjo jiems teikti pirmenybę kitų žmonių, o ne savo pačių interesams. Taip jie parodė didelę meilę savo artimui.
Ką vadiname šventųjų bendravimu?
Šventųjų bendravimas – tai bendravimas visų žmonių, ir mirusių, ir gyvų, kurie savo viltis sieja su Kristumi ir po Krikšto Jam priklauso. Kadangi esame vienas Kūnas Kristuje, visi gyvename vienoje dangų ir žemę apimančioje bendruomenėje.
Bažnyčia yra didesnė ir gyvybingesnė, nei mes galvojame. Jai priklauso gyvieji ir mirusieji – nesvarbu, ar esantys skaistykloje, ar jau besidžiaugiantys dangaus laime, pažįstami ir nepažįstami, dideli šventieji ir niekuo neišsiskiriantys žmonės. Mes galime remti vienas kitą ir po mirties: galime pasikviesti į pagalbą savo dangiškuosius bendravardžius globėjus ir mylimuosius šventuosius, taip pat ir savo mirusius artimuosius, kurie, mūsų manymu, jau yra pas Dievą, ir, atvirkščiai – mes galime savo užtariamąja malda padėti tiems mūsų mirusiesiems, kurie dar skaistinasi. Ką kiekvienas žmogus daro ar kenčia Kristuje ar dėl Kristaus, naudinga visiems. Antra vertus ir kiekviena nuodėmė, deja, kenkia visai bendruomenei.
[Youcat 146]
Kodėl per Krikštą gauname vardą?
Per Krikštą gautu vardu į mus Dievas kreipiasi tardamas: Aš „pašaukiau tave vardu – tu esi mano“ (Iz 43, 1).
Pakrikštytas žmogus neištirpsta anoniminėje dievybėje, priešingai, Krikštas patvirtina jo tapatybę. Krikšto vardas reiškia: Dievas mane pažįsta, aš Jam patinku, Jis amžiams priima mane ir mano nesupainiojamą individualybę. [Youcat 201]
Kodėl Krikšto vardą reikia pasirinkti iš didžiųjų šventųjų vardų?
TNėra geresnių pavyzdžių už šventuosius ir nėra geresnių pagalbininkų bei užtarėjų nei jie. Vadintis kurio nors šventojo vardu, vadinasi, turėti draugą pas Dievą. [Youcat 202]
Per liturginius metus Bažnyčia kviečia mus paminėti daugybę šventųjų, tų, kurie pilnatviškai gyveno meile, mokėjo mylėti ir sekti Kristumi savo kasdieniame gyvenime. Jie mums sako, kad kiekvienam įmanoma eiti tuo keliu <...> Norėčiau pridurti, kad ir mano asmeniniam tikėjimui daug šventųjų, ne visi, yra tikros žvaigždės istorijos dangaus skliaute <...> Tas gerumas, kurį jie išsiugdo laikydamiesi Bažnyčios tikėjimo, man yra patikimiausia krikščionybės apologija ir ženklas, kur glūdi tiesa. [Popiežius Benediktas XVI, Bendrosios audiencijos katechezė, 2011 m. balandžio 13 d.]
