4.9 Ar Dešimt Dievo įsakymų vis dar svarbūs?
Dešimt įsakymų yra labai bendros elgesio taisyklės, kurioms pritaria dauguma žmonių, ypač paskutiniams septyniems įsakymams. Pirmieji trys įsakymai yra apie tavo santykį su Dievu . Ketvirtasis – dešimtasis įsakymai yra apie tavo santykius su kitais žmonėmis.
Dešimt įsakymų yra skirti padėti tau gyventi tikrai žmogiškai, kad neužmirštum, kas iš tikrųjų esi. Tokiu būdu tu taip pat išlieki arti Dievo, kuris sukūrė tave . #TwGOD programėlėje Dešimt įsakymų rasi dalyje, kurioje pateikiamos norminės katalikų tikėjimo formuluotės (katalikų maldos).
Kokie yra Dešimt įsakymų?
- Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
- Netark Dievo vardo be reikalo.
- Švęsk Viešpaties dieną.
- Gerbk savo tėvą ir motiną.
- Nežudyk.
- Nesvetimauk.
- Nevok.
- Melagingai neliudyk.
- Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters.
- Negeisk svetimo turto.
[Youcat 349]
„Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16)
Klausiančiam jaunuoliui Jėzus atsako: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“, o paskui priduria: „Ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 16. 21). Sekant Jėzumi būtina laikytis įsakymų. Įstatymas nepanaikintas, ir žmogus raginamas iš naujo atrasti jį dieviškojo Mokytojo asmenyje, kuris jį tobulai išpildo, atskleidžia visą jo prasmę ir paliudija jo amžinumą. [KBKS 434]
Ar Dievo įsakymu: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo“ (Iš 20, 3) draudžiamas paveikslų kultas?
Senajame Testamente šiuo įsakymu drausta vaizduoti visiškai transcendentinį Dievą. Po Dievo Sūnaus įsikūnijimo krikščioniškasis šventųjų paveikslų kultas yra pateisinamas (kaip patvirtinta Nikėjos II Susirinkime 787 m.), nes jis grindžiamas žmogumi tapusio Dievo Sūnaus slėpiniu, kuriame transcendentinis Dievas tapo regimas. Paveikslas negarbinamas, bet gerbiamas tas, kuris jame vaizduojamas: Kristus, Mergelė Marija, angelai ir šventieji. [KBKS 446]
Kas draudžiama penktu įsakymu?
Kaip esmingai priešingi moraliniam įstatymui, penktu įsakymu draudžiami šie dalykai:
- tiesioginė ir tyčinė žmogžudystė bei bendrininkavimas joje;
- tiesioginis abortas, siektas kaip tikslas ar priemonė, taip pat bendrininkavimas jame, užtraukiantys ekskomuniką, nes žmogaus neliečiamybė absoliučiai gerbtina ir saugotina nuo pat jo pradėjimo;
- tiesioginė eutanazija, per kurią veiksmu arba tyčiniu neveiklumu nutraukiama gyvybė neįgaliesiems, ligoniams ar mirštantiesiems;
- savižudybė ir savanoriškas bendrininkavimas joje kaip sunkus nusižengimas teisingai Dievo, savo paties ir artimo meilei; atsakomybę už ją gali didinti keliamas papiktinimas ir mažinti psichikos sutrikimai arba didelė baimė.
[KBKS 470]
Kodėl šeštu įsakymu, liepiančiu: „Nesvetimausi“, draudžiamos visos nuodėmės skaistumui?
Nors bibliniame Dekalogo tekste parašyta: „Nesvetimausi“ (Iš 20, 14), Bažnyčios Tradicija vadovaujasi visu Senojo ir Naujojo Testamento moraliniu mokymu ir laikosi nuomonės, kad šeštas įsakymas apima visas nuodėmes skaistumui. [KBKS 493]
Ar Dešimt įsakymų sudaro atsitiktinę grupę?
Ne. Dešimt įsakymų sudaro nedalijamą visumą. Vienas įsakymas susietas su kitu. Negalima savavališkai įsakymą pakeisti ar išmesti. Kas nusižengia vienam įsakymui, nusižengia visam Įstatymui.
Dešimt Dievo įsakymų ypatingi tuo, kad jie apima visą žmogaus gyvenimą. Mes, žmonės, esame susiję su Dievu (1–3 įsakymai) ir vieni su kitais (4–10 įsakymai), mes esame religingos ir socialinės būtybės. [Youcat 350]
Ar ateizmas visada yra Pirmąjį įsakymą pažeidžianti nuodėmė?
Ateizmas nėra nuodėmė, jei žmogus nieko nežino apie Dievą arba savo sąžinėje ištyręs Dievo klausimą negali tikėti.
Negalėjimo ir nenoro tikėti ribos yra labai aptakios. Dažnai atsaini laikysena, kai tikėjimas atmetamas kaip nereikšmingas ir į jį nesigilinama, yra blogiau nei apsvarstytas ateizmas. [Youcat 357]
Kodėl Senasis Testamentas draudžia Dievo atvaizdus ir kodėl mes, krikščionys, to draudimo nesilaikome?
Kad būtų išsaugotas Dievo slėpinys ir atsiribota nuo pagoniškų stabų, Pirmas įsakymas nustatė: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo“ (Iš 20, 4). Kadangi Dievo Sūnus įsikūnijo Jėzuje Kristuje ir parodė savo žmogišką veidą, krikščionybė atšaukė paveikslų draudimą; Rytų Bažnyčioje ikonos netgi laikomos šventomis.
Izraelio tėvų nuomonė, kad Dievas pranoksta viską (transcendencija) ir yra didingesnis už viską pasaulyje, ir dabar gyvuoja judaizme bei islame, kurie iki šiol draudžia daryti Dievo atvaizdus. Remdamasi Kristaus slėpiniu krikščionybė paveikslų draudimą (nuo IV a.) sušvelnino, o Nikėjos II Susirinkimas (787 m.) jį atšaukė. Jėzuje Kristuje įsikūnijęs Dievas mums nebėra absoliučiai neįsivaizduojamas, nuo Jėzaus laikų mes galime kurti Jo atvaizdą: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9). [Youcat 358]
Kodėl krikščionys šabą pakeitė sekmadieniu?
Krikščionys Šabo šventę pakeitė sekmadienio šventimu, nes sekmadienį Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių. Tačiau Viešpaties diena perėmė kai kuriuos šabo elementus.
Krikščionių sekmadienis turi tris svarbiausius bruožus: 1. Jis primena pasaulio sukūrimą ir perduoda kartoms iškilmingą Dievo gerumo spindesį; 2. Jis primena aštuntąją Kūrimo dieną, kai pasaulis per Kristų buvo atnaujintas (Velyknakčio maldoje sakoma, kad Dievas yra „nuostabiai žmogų sukūręs ir dar nuostabiau jį atpirkęs“); 3. Jis iškelia poilsio, atokvėpio motyvą ne vien tam, kad pašventintų darbo pertrauką, bet ir kad jau dabar primintų amžiną žmogaus poilsį Dieve. [Youcat 364]
Kaip krikščionys sekmadienį padaro Viešpaties diena?
Krikščionis katalikas sekmadienį arba jo išvakarėse dalyvauja šv. Mišiose. Šią dieną jis neatlieka darbų, kurie jam trukdytų garbinti Dievą ir neatitiktų šventės, džiaugsmo, ramybės ir poilsio dienos pobūdžio.
Sekmadienis yra kas savaitę pasikartojanti Velykų šventė, todėl krikščionys šią dieną nuo pat pirmųjų krikščionybės laikų renkasi pagarbinti savo Išganytojo, Jam padėkoti ir su Juo bei su kitais atpirktaisiais vėl iš naujo susivienyti. Todėl kiekvienam sąmoningam katalikui itin svarbu švęsti sekmadienį ir kitas Bažnyčios įsakytas dienas. Jis gali būti nuo to atleistas tik dėl ypatingų šeiminių aplinkybių ar svarbių visuomeninių užduočių. Kadangi dalyvavimas šv. Eucharistijoje yra krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, Bažnyčia pabrėžtinai nurodo, kad be svarbios priežasties praleisti sekmadienio šv. Mišias yra sunki nuodėmė. [Youcat 365]
<...> nenuostabu, kad Dievo Sandora su žmonėmis taip glaudžiai siejasi su gyvybės perspektyva, įskaitant ir kūniškąjį jos matmenį <...> Kalbama <...> apie šiandienos ir ateities pasaulį, visos žmonijos egzistenciją. Iš tikrųjų, visiškai neįmanoma, kad gyvenimas, atribotas nuo gėrio, išliktų autentiškas ir nuoseklus; gėris savo ruožtu yra esminiais saitais susietas su Viešpaties įsakymais, tai yra su „gyvybės nutarimais“ (Sir 17, 11). [Popiežius Jonas Paulius II, Evangelium Vitae, 48]