4.37 Kada mirštama?
Šiais laikais gydytojai laiko, kad žmogus mirė, kai yra nustatoma, jog visos smegenys, įskaitant smegenų kamieną, nebefunkcionuoja. Paprastai pakanka nustatyti, kad nebekvėpuojama ir širdis nustojo plakti.
Bažnyčia laiko, kad žmogus miršta, kai siela palieka kūną. Žinoma, šios akimirkos neįmanoma nustatyti moksliškai. Bet tai padeda mums mąstyti apie gyvenimą ir mirtį.
Ką reiškia mirti Kristuje Jėzuje?
Tai reiškia mirti Dievo malonėje be mirtinosios nuodėmės. Kas tiki į Jėzų Kristų ir seka jo pavyzdžiu, tas gali paversti savo mirtį klusnumo ir meilės Tėvui aktu. „Štai tikras žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11). [KBKS 206]
Kaip Kristus mums padeda mirties valandą, kai Juo pasitikime?
Kristus ateina mūsų pasitikti ir veda mus į Amžinąjį gyvenimą. „Ne mirtis mane pasiims, bet Dievas“ (šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė).
Prisiminus Jėzaus kančią ir mirtį, mums net mirti gali būti lengviau. Pasitikėjimo Tėvu ir meilės Jam aktu mes galime, kaip Jėzus ant Alyvų kalno, pasakyti „taip“ – taigi paaukoti vadinamąją dvasinę auką. Taip mirštantysis susivienija su Kristaus Auka ant kryžiaus. Kas taip miršta, pasitikėdamas Dievu ir susitaikinęs su žmonėmis, taigi be sunkios nuodėmės, yra kelyje į bendrystę su prisikėlusiu Kristumi. Mirtis nenumeta mūsų giliau nei į Jo rankas. Mirusysis iškeliauja ne į nebūtį, bet grįžta namo pas Meilės Dievą, kuris jį sukūrė. [Youcat 155]
Kas mums nutinka po mirties?
Mirtis atskiria sielą nuo kūno. Kūnas trūnija, o siela keliauja pas Dievą ir laukia Teismo dienos, kada vėl bus sujungta su kūnu.
Kaip mūsų kūnai prisikels, yra slėpinys. Čia mums gali padėti toks palyginimas: žiūrėdami į tulpės svogūnėlį mes nežinome, kokia nuostabiai graži gėlė išaugs iš jo juodoje žemėje. Taip pat mes nežinome, kaip atrodys mūsų būsimasis kūnas. Tačiau šv. Paulius yra įsitikinęs: „Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas“ (1 Kor 15, 43). [Youcat 154]
Kada galima laikyti asmenį tikrai mirusiu?
Šiuo požiūriu naudinga priminti, jog asmens mirtis yra vienkartinis įvykis, kai visiškai suyra vieninga ir vientisa visuma, kuri yra pats asmuo. Tai atsitinka dėl gyvybės principo (arba sielos) atsiskyrimo nuo kūniškosios asmens dalies. Šia pirmine reikšme suprantama asmens mirtis yra įvykis, neįmanomas nustatyti nei jokia moksline technika, nei jokiu empiriniu metodu.
Tačiau žmogiškoji patirtis rodo, kad mirtį neišvengiamai lydi tam tikri biologiniai ženklai, kuriuos medicina išmoko vis geriau ir tiksliau atpažinti. [Popiežius Jonas Paulius II, Kreipimasis apie transplantaciją, 2000 m. rugpjūčio 29 d.]
